Tapytojas, grafikas ir neprilygstamas kulinaras Naglis Baltušnikas – šiuolaikinis dailininkas, kurio instrumentų arsenale rasite ne tik pieštukų, teptukų, dažų, emalio, mozaikos plytelių, šviesos instaliacijų, statybinių medžiagų, bet ir adatą su siūlu. Jis nuolat keičia priemones ir technologijas, kuriomis kuria. Ir jam labai svarbu žaisti kūrinių formomis bei koncepcijomis. Intriguoti, ironizuoti, šokiruoti, išmušti iš vėžių – keli ingredientai, kuriais Naglis paskanina savo kūrybos patiekalus. Menininko perfekcionizmas atsiskleidžia skanaujant iš smulkiausių detalių kruopščiai kuriamą jo urbanistinį peizažą, kuriame suguldyta įvairiausių mus supančių ženklų sistema – nuo instrukcijų, perspėjimų, draudimų iki pikseliais šviečiančių brūkšninių kodų.

Naujojo tūkstantmečio pradžioje dailininkas meno gurmanams pristatė seriją darbų, sukurtų emalio ant metalo technika. Mažo formato baltai emaliuotos plokštelės, ant kurių vaizduojamos figūros, objektai ir kokią nors žinutę pranešantys užrašai – puikus meno be ribų arba ribinio meno pavyzdys. Realistiniai vaizdai, sukurti vintažine maniera, tikros istorijos, minimalus, bet kiekvienam suprantamas žodynas ir taikomasis lentelių pobūdis trikdo mėginančius N. R. Baltušniką priskirti kokiam nors meno laukui. Stebinčiam šiuos dailininko pokštus tūlam žiūrovui-nemenininkui kyla daugybė klausimų. Argi tai menas? Tai – humoras? Iš ko jis juokiasi? Ką jis tuo norėjo pasakyti? Kam tų lentelių reikia? Kodėl jis liejo emalį, o ne piešė? Jei tai menas, kodėl jis prisuktas varžtais?

Tuos klausimus ir mėginančiųjų atrakinti meną kaip filosofinę kančią sutrikimą dailininkas nujaučia. Ir tai greičiausiai jam suteikia dar daugiau azarto kurti taip, o ne kitaip. Juk viena meno funkcijų ir yra sutrikdyti, priversti suabejoti, kelti klausimus, stoti akistaton su savimi. Ką iš tiesų daro N. R. Baltušnikas, į jokias abstrakcijas, „giliamintiškumo“ ūkus ar „dvasinių gelmių“ paslaptis nenardindamas savo darbų? Jis tiesiog parodo tai, kas yra. Žmogus, susidūręs su realiais vaizdiniais, kurie jį supa tikrovėje, dažnai jų nepastebi, ignoruoja, nesusimąsto: kas tai, kam tai, ką tai reiškia? Tik menui suteikta prabanga realybę išdidinti, iškelti į apžiūrimą plokštumą, sustabdyti einantįjį ir jį sutrikdyti, kitaip tariant – sujaudinti. Sustojęs ir pamatęs realybės gabalą, išplėštą iš kasdienos rutinos ir perkeltą į parodos salę, žiūrovas ima abejoti savimi. Juk tai, ką mato, yra absurdas. Jam kyla klausimas – ar menas nori parodyti kažkokį absurdą? Ne, menas parodo tavo gyvenimą, tavo aplinką, kurioje tu gyveni ir sukiesi voverės rate nematydamas, neklausdamas.

Tikėtina, kad šis kikenantis dailininko N. R. Baltušniko braižas lietuviams yra kiek sudėtingas. Nes humoras nėra stiprioji mūsų pusė. Bet galėtume pasistengti. Juk visada geriau pasistengti tapti geru kulinaru, negu likti bulvių traškučių valgytoju iki gyvenimo pabaigos.