Tikriausiai nesuklysiu teigdama, kad kiekvienas menininkas džiaugiasi, kai jo darbų gerbėjai įžvelgia papildomas, kitokias prasmes, pamato jų daugiau, nei pats kūrėjas siekė atskleisti. Vieniems žiūrovų impresijos tampa maloniomis staigmenomis, kiti – kaip tapytoja Mykolė – sąmoningai palieka savo paveiksluose erdvės mūsų mintims, kviesdami susikurti asmeninį santykį su jų kūriniais.

Ganydama akis Mykolės peizažuose, kelissyk patyriau dežavu efektą: prisiminimai tarsi laiko mašina perkėlė į paauglystę, į tą rudenį, kai dviese su suolo drauge kas rytą pėsčiomis sukardavome keturiasdešimties minučių kelią per Kauno Ąžuolyną iki mokyklos miesto centre. Paskelbusios boikotą perpildytiems rytiniams troleibusams, keldavomės visa valanda anksčiau, kad patirtume tai, ką patiria gal tik kaimo vaikai, į pamokas kulniuojantys savo kasdienius kilometrus drėgme bei ražienų plėkais alsuojančiais laukais, pažliugusiais miško keliukais. Tuo metu miesto parkas labiau priminė šabakštyną, užtvindytą pūvančių lapų umbros, karmino ir ochros. Esu trumparegė, tad aplijusius akinius kišdavau palto kišenėn, ir kraštovaizdis netikėtai suminkštėdavo, išplaukę medžių guotai prarasdavo aiškius kontūrus, tapdami keistomis dėmėmis; brėkštantis rytas šlapius parko takus paversdavo upeliais, nuvingiuojančiais ir išnykstančiais migloje. Eidavom dviese, ir visgi po vieną – tylėdamos, nugrimzdusios į savo poetines vizijas ar paaugliškas svajas. Retais saulėtais rytais skaidriame ore pajusdavau ypatingas vibracijas; siela, besimėgaujanti paspiriamų giliukų ir lapų čiuženimu, prisipildydavo džiugesio geram pusdieniui. Melancholija, ilgesys ir šviesi nostalgija – nematomi hifai, siejantys menininkės ir mano vaizdinius prisiminimus.

Mykolės vaikystė prabėgo Kaune, o visas gyvenimas – didmiesčiuose. Būdama penktokė ji pradėjo mokytis Kauno dailės gimnazijoje. Po metų tėvai išsikraustė gyventi į Vilnių ir perkėlė savo gabią mergaitę į Čiurlionio menų mokyklą. Vėliau ji tęsė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje ir Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje Paryžiuje (École nationale supérieure des Beaux-Arts). Prancūzijos sostinėje Mykolė praleido aštuonerius metus, dar dvejus – Kopenhagoje. Šiuo metu ji su savo vyru menininku Valdu Jenciumi sugrįžo į Vilnių, gyvena ir kuria žalumoje skendinčiame Antakalnyje.

Kalbamės apie išimtinai peizažinę Mykolės tapybą, natūralią, „nesušukuotą“ gamtą, kurioje žmogaus intervencijos – gal tik užuomina: vos įžvelgiamas pastato kontūras ar ūkuose tirpstantis praeivio siluetas. Mane kamuoja klausimas, ar menininkė, užaugusi mieste, sąmoningai savo kūriniuose bėga nuo žmogaus? „Peizažus pradėjau kurti Paryžiuje. Būdama svetur supratau, kas man yra Vilnius ir Lietuva, – pasakoja Mykolė. – Kažkada pasikviečiau prancūzus į Vilnių, kurį jie apibūdino kaip miestą miške. Vilnius man neatsiejamas nuo žalumos – užmiesčiai, priemiesčiai, pasivaikščiojimai po gamtą su tėvais ar draugais. Ribos čia išskydusios – nesuprasi, kur baigiasi miestas ir prasideda natūralus gamtovaizdis. Esu kūrusi ir Kauno parke, ir Vilniaus Antakalnyje, bet paveiksluose nematyti urbanistikos. Vaikščiodama mūsų miestų parkais iš tiesų kartais pasijuntu kaip miške: jaučiu civilizacijos buvimą kažkur, bet netiesiogiai. Nuo pat mano ankstyvos vaikystės turėjome šeimos tradiciją – pasivaikščiojimus gamtoje. Apsigyvenus užsienyje, man prisiminimai apie tas išvykas tapo labai brangūs. Kai tik grįždavau namo, važiuodavome į Trakus ar į Rumšiškes aplankyti seniai pažįstamų vietų.“

Bandau pro Mykolės peizažų brūzgynus brautis gilyn, lyg per triušio olą – į kūrėjos pasaulėjautą, teigdama, kad mes visi esam gamtos vaikai, jos dalis, tačiau socialios būtybės, ir stebiuosi, kodėl jai žmonės, jų bendravimas yra antraplaniai dalykai, regis, mažiau reikšmingi, nei pati gamta. Visi atsakymai slypi brangenybių dėžutėje – promenadų prisiminimuose. „Kai vaikštau kažkur viena ar su pašnekovu, paprastai dairausi aplink, stebėdama peizažą. Lietuviškame kraštovaizdyje, skirtingai nei užsienietiškuose parkuose, retai kada sutiksi praeivį. Mėgstu būti akistatoje su gamta. Kartais kažkur šmėsteli žmogaus figūra ir vėl išnyksta… Ar jaučiuosi vieniša, ar branginu savo vienatvę? Man ji asocijuojasi su vidiniu pasauliu. Meno kūrėjas daug laiko praleidžia su savimi, kurdamas, mąstydamas, tad vienatvė yra natūrali menininko būsena. Gamta man yra meditacijos forma: tapydama peizažus šnekuosi su jais, žiūriu į savo piešiamus gamtovaizdžius ir medituoju, mintys kažkur plaukioja, lyg aš pati vėl būčiau miškuose, matyčiau vaizdus kaip per sapną. Tai nėra kokia nors konkreti istorija ar veiksmas, apibrėžta vieta ar aplinkybės. Noriu sukurti tokį peizažą, į kurį žiūrovas pasinertų, nespręsdamas jokių socialinių problemų, neįžvelgdamas politinių deklaracijų, patirtų ramybę ir meditaciją. Nevaizduoju piliakalnių ar įspūdingų kalnų – tapau ypatingai paprastą vaizdą: šipšynai, krūmynai, sukuriantys keistą nuotaiką, kažką primenantys. Skurdi, neįspūdinga, minimalistinė mūsų gamta sukelia melancholiją, apytuštėje erdvėje lieka vietos skleistis mintims, vaizduotė sukuria įvairiausių vaizdinių, ypatingą atmosferą, provokuoja dialogą su savimi.“