Režisierė Yana Ross, 2018. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Yaną Ross kalbina Alma Braškytė

Mūsų miško pasakos

Vasario vidury Jaunimo teatre Vilniuje įvyks spektaklio „Vienos miško pasakos“ pagal Ödöno von Horváth’o 1931-ųjų metų pjesę premjera (dramaturgas Mindaugas Nastaravičius). Ta proga norisi ne tik pristatyti būsimąjį spektaklį, bet ir iš arčiau susipažinti su pačia Yana Ross – vienu stipriausių ir įdomiausių šiandienos teatro balsų Lietuvoje. Rytų Europos šaknų turinčią, JAV užaugusią ir Jeilio universitete teatro studijas baigusią Yaną norėtųsi savintis, ypač po didelį atgarsį sukėlusio ir sezono apdovanojimus susišlavusio spektaklio „Mūsų klasė“ pagal Tadeuszo Słobodzianeko pjesę (2013) apie žydų žudynes, po šaižaus ir pesimistiško Antono Čechovo „Trijų seserų“ (2017) pastatymo Nacionaliniame dramos teatre, taip pat dėl vis pasitvirtinančių gandų apie jos talentą įdomiai, atsakingai ir pagarbiai dirbti su aktoriais. Vilniuje yra Yanos Ross namai ir šeima. Tačiau ją jau senokai kviečiasi režisuoti geriausi Lenkijos bei Skandinavijos teatrai, o nuo ateinančio rudens režisierę keleriems metams „užsirezervavo“ Šveicarija.

Kodėl Horváth’as, kodėl „Vienos miško pasakos“ ir kodėl dabar?

Mano baigtoji teatro mokykla kiek kitokia nei lietuviškoji, todėl Horváth’as man yra vienas iš Vakarų dramaturgijos fundamentų. Mano mąstyme yra visiškai logiškas ryšys tarp Horváth’o ir anksčiau statytų Wernerio Fassbinderio, Elfriede’ės Jelinek, Franzo Xavero Kroetzo. Vakarų Europoje, ypač vokiškai kalbančiose šalyse (nes Horváth’as rašė vokiškai), jis vaidinamas kiekvienam teatre ir turbūt taip pat dažnai kaip Ibsenas ar Čechovas. Kita vertus, per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo buvo visai pamirštas. Bet jaunoji dramaturgų karta – Peteris Handke’ė, Fassbinderis, Kroetzas – vėl Horváth’ą atrado ir paskelbė, kad šis padarė jiems kur kas didesnę įtaką negu Brechtas. Nuo tada jis statomas labai dažnai. Mačiau išties įdomių jo pjesių pastatymų, pavyzdžiui, Christopho Marthalerio „Volksbühne“ teatre Berlyne, kur pagrindiniam Marianos vaidmeniui pasirinkta garsi austrų aktorė Bettina Stucky – stambi, negraži, ir tai buvo įdomus, drąsus sprendimas: dėl tos mergaitės visas miestelis ėjo iš proto, o ji buvo štai tokia.

Ta pjesė visada gyva ir aktuali. Jos pagrindas – vidurinės klasės mentalitetas. Tai labai ironiška dramaturgija ir juokinga labai, ir apskritai įvairi, turinti daug spalvų. Būtina prisiminti kontekstą, kai kūrinys buvo rašomas: 1931 metai, fone – subyrėjusios Austrijos-Vengrijos imperijos vaiduoklis prieš Antrąjį pasaulinį karą. Ir vidurinė klasė, kuri iš esmės balsavo už Hitlerį. Sąmoninga Europos radikalizacija. Pirmą kartą pagalvojau apie šitos pjesės pastatymą Lietuvoje jau prieš porą metų, nes man atrodo, kad austrų ir lietuvių mentalitetas tam tikruose taškuose sutampa. Be to, tai gera medžiaga dideliam ansambliui, o man tai svarbus dalykas: mėgstu didelę trupę, ansambliškumą, nemėgstu skirstyti vaidmenų į pagrindinius ir paskutinius. Paskui beveik metus buvau Švedijoj ir Norvegijoj, ir grįžusi pajutau, kad ta pjesė dar geriau čia, Lietuvoj, skamba. Negaliu to net iki galo paaiškinti. Kūrėjas turi kurti, o ne kalbėti. Pačiu spektakliu galiu tai paaiškinti geriau. Dabartinė mūsų situacija – vidurinės klasės galia ir kartu apatija – daro įtaką politikams, valstybei. Man atrodo, turim suprasti savo atsakomybę, kas yra vidurinė klasė. Juk viskas prasidėjo nuo to, kad žmonės gavo teisę balsuoti. Tas man irgi labai įdomu: mes turim teisę balsuoti, bet statistiškai pasaulyje mažai žmonių ja naudojasi. Pavyzdžiui, JAV tik kokie 34 procentai balsuoja. O juk mes turim galią kaip klasė. „Vienos miško pasakose“ jokios politikos nėra, bet atsiskleidžia mentalitetas, kuris daro įtaką politinei situacijai.

Kadaise, pasakodama apie Čechovą, kodėl renkiesi jo pjeses kalbėjimui apie dabarties aktualijas, o ne iškart šiuolaikinę dramaturgiją, kaip vieną svarbiausių priežasčių nurodei įsimylėjimą – o įsimylėjus niekas kitas tiesiog nebetinka. Horváth’ui turėtum jausti giminystę dėl jo daugiakultūrės kilmės ir klajokliško likimo.

Tikrai, Horváth’as buvo žmogus, norėjęs ištrinti savo nacionalinę tapatybę. Jis gimė Austrijos-Vengrijos imperijoj, dabartinėj Kroatijos teritorijoj, jo tėvas buvo diplomatas. Paskui aštuonerius metus pragyveno Budapešte, tada kažkur Austrijoj, daug keliavo. Rašė vokiškai, nes tai buvo oficiali valstybės kalba. Buvo labai jautrus žmogus, reagavo į besikeičiančią atmosferą Europoj ir pradėjo rašyti apie tai gana anksti. Įdomu, kas būtų buvę, jeigu Horváth’as nebūtų tragiškai žuvęs. Jis pabėgo nuo nacių į Paryžių ir ten per audrą jį partrenkė ir užmušė lūžęs medis. Matyt, kažką nujautė, nes visą laiką turėjo fobiją gamtai, sakydavo, kad žmones galim suprasti, o gamtos nelabai, vengė jos. Yra ryšys, jį siejantis su Brechtu ir Miunchenu: jie abu studijavo Miuncheno universitete tuo pačiu metu, Brechtas, atrodo, kursu aukščiau, ir jie konkuravo tarpusavyje. Brechtas, kaip ideologas, visada norėjo, kad jo dramaturgija mus kažko pamokytų. O Horváth’as sakė atvirkščiai: nenoriu aiškinti, kaip turi būti, noriu aprašyti, kaip neturi. Jo nuostata, kaip rodyti žmones – kad nieko labai gero juose nėra – man irgi įdomi. Į tai žiūrėdami galime pamatyti, kas mumyse pačiuose negerai. Toks iškreiptas veidrodėlis.

Pjesės adaptaciją rašote kartu su dramaturgu ir poetu Mindaugu Nastaravičiumi, tai antras bendras jūsų darbas (pirmasis buvo Antono Čechovo „Trijų seserų“ scenarijus LNDT spektakliui 2017 m.). Gerai dirbasi kartu?

Antrą kartą suprantam vienas kitą greičiau, beveik nebereikia kalbėtis. Horváth’o pjesėje nemažai vietų, kur jis kalba apie lokalų kontekstą, puikiai pažįstamą to laiko austrams, kažkiek suprantamą mums, kūrybinei grupei (nes turėjom ilgą „užstalinį“ periodą, klausėm ekspertų paskaitų), bet visiškai nepažįstamą dabarties žiūrovams. Todėl adaptacija būtina. Horváth’as rašė tuometine kalba, ironizuodamas, stilizuota liaudies kalbos maniera (mėgdavo sėdėti baruose ir fiksuoti, kaip šneka žmonės). O Mindaugas Nastaravičius turi talentą ir puikią klausą šiuolaikinei kalbai ir politiniam kontekstui. Jis praleidžia daug laiko repeticijose. Improvizuojam, kai ką aš rašau, lyg koks pingpongas vyksta tarp mūsų. Paskui Mindaugas viską redaguoja ir aktoriai dažnai nustemba pamatę, kas atsitiko su pradiniu tekstu, kai susitinkam po savaitės. Sunku būna atrinkti, kur Horváth’as, o kur mūsų pačių priimprovizuota. Tai ir yra gero dramaturgo talentas – ne išsišokti su savo asmenybe, o išlaikyti originalios pjesės balsą.

Žodis „geschichten“ pjesės pavadinime „Vienos miško pasakos“ (Geschichten aus dem Wienerwald) vokiečių kalboje yra daugiaprasmis, tai ne tik pasakos, bet ir istorijos, tačiau ne dokumentinės, o pasakojimai, legendos, mitai, istorija, kuri nebūtinai įvyko. Tas sluoksnis mums pasirodė svarbus ir pradėjom galvoti apie pasakas kaip mitologinio mąstymo pasakojimus, kurių naratyvai eina ir per dramaturgiją, taip pat ir krikščioniškąją. O pasakų veikėjai – nuotaka, jaunikis, tėvai, vestuvės – tokie megaarchetipai, kurie yra ir mūsų pjesėje. Ėmėm tyrinėti nuotakos vietą mitologijoje. Ir pasakose, dramaturgijoje. Taip užsimezgė man natūralus ryšys su Elfriede Jelinek, kuri irgi dekonstruoja pasakų mitologiją (yra jos pasakų dramaturgijos ciklas: „Snieguolė“, „Miegančioji gražuolė“, pasaka apie Džekę Onasis – Kennedy’io žmoną Jacqueline’ą Kennedy Onassis kaip apie princesę).

Žymos: