fbpx

MOTYVACINĖ KALBA

Tomas Šinkariukas

Ištrauka iš pjesės „The Last Selfie“

Jaunesnysis pradeda filmuoti Karlą ir Janą. Karlas prieina prie Jano, paima iš jo plaktuką ir užsimoja juo.

KARLAS. Prabilk, Komandore!
JAUNESNYSIS. Padarykit bum fight! C’mon! Do it! (Filmuoja)
JANAS. Tuo metu, kai auginau vištas… pats buvau stiprus kaip višta…
KARLAS. Jis dar nepasiruošęs. Turi apšilti smegenys.
JAUNESNYSIS. Trenk jam per galvą.
KARLAS. Tada jis nieko nebepasakys. (Pauzė) Aš jau buvau investavęs į save viso pasaulio negatyvumą. Daugiau nebegalėjau. Klaikus motyvacijos ilgesys nusmelkė širdį.
JANAS. Mmmm…
KARLAS (plaktuku rodydamas į Janą). Tada pasirodė Jis! Visko mane išmokė! Jis šventas žmogus! Aš tik liudiju jo žodžius. Kaip papūga kartoju šventojo mokymą.
JANAS (nenoriai). Gerai, pochui… pakalbėsiu.
KARLAS. Varyk!

Atėjūnai filmuoja.

JANAS. Čia bus TED shit talk.
KARLAS. Net Popiežius sakė TED kalbą pasauliui. Dabar kalbės šitas šventas žmogus.

(Pauzė)

JANAS. Labas vakaras. Man malonu visus čia matyti. Trupus… funus… fungus… vienas… vienas… ar girdit mane?
KARLAS. Viskas gerai. Jis ruošiasi.
JANAS. Aš kalbėsiu apie tave.
KARLAS. Tai neįtikėtina garbė…
JANAS (įtaigiai). Šitas bybys! (Rodo į Karlą) Puer aeternis! Jaunatviškai patinęs, riebaluotais plaukais, nihilizmo ir sarkazmo demonų spuogais išmušta kakta, kažkada žvelgė į veidrodį ir pamažu jo pasipūtimas blėso. Beprasmę aroganciją staiga pakeitė siaubas. Kaip jis pats čia prisipažino, klaikus motyvacijos ilgesys nusmelkė širdį, apsivėlusi gerklė išdžiūvo nuo pozityvumo troškulio ir šitas į veidrodį žvelgiantis gražuolis… Jis! Jis!.. staiga suprato, kad slowly but surely grimzta į juodą abejingumo prarają. Ir kad jam greitai bus trisdešimt. Suprato, kad yra ir turbūt visada liks niekas. Nevykėlis – groteskiškojo vaizdo riteris. Parazitas. (Pauzė) Bet jis dar nepasidavė. Jis vėl bastėsi, nebetikėjo niekuo, pirmiausia savimi. Bet niekino ir kitus. Visus ir viską. Berods Swedenborgas kadaise aprašė dieviškosios šviesos srautą, krentantį iš dangaus ant Pragaro grindų. Bet jo atspindys Pragaro gyventojams atrodo kaip vėmalų klanas… (Pauzė) Taip ir šitam gražuoliui gaivios motyvacijos versmės, trykštančios visai šalia, niekuo nesiskyrė nuo dvokiančių miazmų, kylančių iš kanalizacijos šulinių. Atūžiantis gaivaus verslo pavasaris, sprogstantis nesuskaičiuojamais, svaiginančiai kvapniais inovacijų žiedais, milijonais spalvingų žiedų visur aplink besiskleidžianti technologijų, galimybių, karjeros, lankstumo ir verslumo Dvasia, skaidrus, visur aidintis jaunų, linksmų, sėkmingų žmonių juokas kėlė jam pasibjaurėjimą ir panieką. Dar baisiau… toje savo paniekoje neįstengdavo rasti nė lašo pavydo. Vien šleikštulį. Ir abejingumą. Šitas bybys, šitas patinęs gražuolis stovėjo ant žemiausios žmogiškumo pakopos. Jis neturėjo ambicijų. Arba jo ambicijos visiškai iškrypo, deformavosi ir tapo panašios į filosofinį polipą. Jis buvo pasmerktas. Ligoms, pražūčiai ir beprotybei. (Pauzė) Vieną klaikią naktį sėdėjo po tiltu apniktas haliucinacijų ir staiga ausyse aiškiai suskambo mįslingi entreprenerių Angelo žodžiai. Aiškiai girdėjo Jo balsą, kaip dabar girdi mano liudijimą, ir tas balsas tarė: „Kas keiks Mane, Mano bankus ir didžiąsias korporacijas, tiems bus atleista, bet tiems, kas paniekins Verslumo Dvasią, nebus atleidimo ir jie nugarmės į kanalizacijos tamsybes!“

2018-11-23
Tags: