Vyčio Snarskio iliustracija
Josep Lapidario

Moterys, kurios skaito, moterys, kurios miega

„Gyvenimas be aistros nieko vertas“, – sakė Johnas Watersas. Aš jų turiu keletą, bet skirsiu šį straipsnį dviem iš savo silpnybių: moterims, kurios skaito, ir moterims, kurios miega.

Skaitančios moterys seksualios. Pradedu šiuo glaustu sakiniu tik tam, kad iškart pakločiau ant stalo visas kortas – protas yra erotiškas. To pavyzdys galėtų būti nuolat seriale „Šerlokas“ Irenės Adler kartojami žodžiai „brain is the new sexy“, nes, kad pajustum meilę ir geismą, pirmiausia turi žmogumi žavėtis, o vienas iš tiesiausių kelių į susižavėjimą – intelekto kibirkštis.

Patraukli moteris atrodo dar labiau kerinti, kai jos veide galima įžvelgti nutolimą pasinėrus į skaitinį. Šalia grožio, natūralumo ir susitelkimo atsiskleidžia slypėjęs vidinis žavesys, paprastai neprieinamas, todėl dar geidžiamesnis; ji panėšėja į graikų deivę – realią ir nepasiekiamą vienu metu. Skaitytoja gali būti visiškai pradingusi knygos puslapiuose arba nelauktai pakelti akis į ją stebintįjį: besišypsanti ar svajinga, atsipalaidavusi ar susinervinusi. Bet kokiu atveju esmė aiški – man patinka stebėti (garbinti, apmąstyti, tyrinėti) gražias moteris skaitančias. Knygos net neprivalo būti jų didžiausia aistra. Mano merginai muzika artimesnė nei literatūra, bet kiekvieną kartą, kai jai padovanoju Romaino Slocombe’ės knygą, mėgaujuosi man tekusiu malonumu stebėti ją, kol skaito.

Be jokios abejonės, turiu atsakyti į neišvengiamą pastabą: kodėl kalbėsiu tik apie moters grožį, o ne apie tai, kokie seksualūs skaitydami knygas tampa vyrai? Tai paprasta: nepaisant to, kad man visai patiktų būti biseksualiam (kaip sakė Woody’is Allenas – padvigubėja galimybės gerai praleisti šeštadienio naktį), daugiausia priartėju tik iki „heterolanksčiųjų“, todėl identifikuoti ir garbinti moteriškąjį grožį man sekasi kur kas geriau.

Dėl viso pikto, norėdamas patikrinti, ar turiu pritariančiųjų mano literatūrinei erotomanijai, apsikeičiu nuomonėmis su kai kuriais kolegomis žurnale, bet dažniausiai į „Pinterest“ ir „Twitter“ keliu nuotraukas, kuriose dailios moterys panirusios į knygų skaitymo malonumą, pavartodamas atitinkamą saitažodį #readingissexy. Rasti gerų vaizdų nesunku, nebloga pradžia norint tapti kultūrinės erotikos medžiotoju – garsioji šviesiaplaukė aktorė.

Skaityti – seksualu

Mes turime padaryti taip, kad knygos vėl būtų šaunios. Jeigu atėjai į kieno nors namus ir juose nėra knygų – nesigulk su juo. (Johnas Watersas)

Dažnai galima aptikti skaitančios Marilynos Monroe (tiksliau – Normos Jeane) fotografijų. Ne pozuojančios prieš kamerą, atsivertusios bet kurį knygos puslapį kaip dekoraciją, o sutelkusios mintis į tekstą, nutolusios, ką mes, reading is sexy fetišistai, gebame atpažinti. Gerai žinoma, jog nepaisant bandymo vaizduoti naivią blondinę, negalinčią pasigirti didele išmintimi, ji toli gražu nebuvo kvaila ir iš tiesų mėgaudavosi skaitydama. Pavyzdžiui, vienoje gerai žinomoje 1954 m. Eve’os Arnold darytoje fotografijoje Marilyna nepozavo, tiesiog per fotosesijos pertrauką nusprendė atsipalaiduoti perversdama paskutinius atsinešto Jameso Joyce’o romano „Ulisas“ puslapius. Galima aptikti ir nuotraukų, kuriose aktorė laiko Henriko Ibseno „Visuomenės priešą“ (tuometinio jos vyro Arthuro Millerio adaptaciją teatrui), ne viename kadre – Walto Whitmano „Žolės lapus“, knygą apie Goya’ą ar (niekas nėra tobulas) „How to Improve Your Thinking Ability“. Atrodo, Marilyna tvirčiau jautėsi fotografuojama su knyga rankose (čia galima įžvelgti kitą literatūros panaudojimo būdą – knyga kaip skydas) nei įprastose pin-up fotosesijose.

#readingissexy atsargos neišsemiamos: moterys su knygomis ir katėmis, skaitytojos karštoje vonioje, rokabilio stiliaus atstovės, garbinančios Kurtą Vonnegutą, tarnaitės, apsimetančios skaitančiomis ir šluostančiomis dulkes vienu metu, literatūros mylėtojos keisčiausiomis pozomis, studentės, besimokančios pievelėje šalia universiteto, bei intelektualės, vartančios Erico Krollio erotinių fotografijų albumus, kuriuose moterys dėvi skaistybės diržus.

Pati knyga gali tapti aistros objektu ir kiekvieną kartą, kai manęs paklausia, ar ateityje elektroninės knygos pakeis popierines, pirmiausia pagalvoju, kad popierių daug maloniau liesti nei silicį. „Kindle“ vargiai sulauks skaitytojų glamonių… O kalbant apie glamones, jokia paslaptis, kad egzistuoja knygos, skaitant prilaikomos tik viena ranka. Galima daug sužinoti apie moterį, išsiaiškinus, kokia literatūra ją jaudina.

Skaitančių moterų patrauklumas įamžintas tiek fotografijose, tiek ir kituose kūriniuose – daugybė menininkų panoro sustabdyti tą nuostabią akimirką, kai grožis skleidžiasi iš vidaus. Vieni iš pavyzdžių galėtų būti sero Frederico Leightono, Balthuso ar Alberto Vargaso paveikslai. O jei pageidautumėte rankose turėti knygą vien tik apie skaitančias moteris, rekomenduoju Stefano Bollmanno „Skaitančios moterys yra pavojingos“.

Man nelabai patinka galima dviprasmybė pavadinime. Juk galima pagalvoti, kad visos moterys skaito, o tai tikras melas – yra ir tokių, kurios knygos į rankas neima, kaip ir vyrų, naudojančių leidinius tik stalo kojai paremti. Minėtoje knygoje skaitančios moterys būtent ir atskiriamos nuo neskaitančiųjų, tekstai dedikuojami toms, kurios geba pasinerti į literatūrą.

Vienoje iš publikuojamų esė rašoma apie Simone’ės Martinio paveikslą „Apreiškimas Marijai“. Kūrinyje Mergelė Marija atrodo ganėtinai pasipiktinusi angelo apsilankymu, juk šis jai sutrukdė skaityti. Kituose tekstuose minimi nepaprastai gražūs darbai, vaizduojantys skaitymo malonumo apimtas moteris: nekaltutė Franzo Eyblo „Skaitanti mergaitė“ (jaunutė mergina, apimta beveik religinės ekstazės), Peterio Ilstedo „Kambaryje skaitanti mergina“, jausmingoji Jeano-Jacqueso Hennerio „Skaitytoja“ ar nuostabusis Edwardo Burne’o-Joneso „Katie Lewis portretas“.

Žymos: