Dariaus Petreikio nuotrauka
KALBINO OdetA Žukauskienė

MONIKA ŽALTĖ. APIE ATVAIZDŲ KLOSTES IR PRASMIŲ SUSIKLOSTYMUS

Monika Žaltauskaitė-Grašienė yra aktyvi ir tarptautiniu mastu įvertinta menininkė, žinoma žakardinio audimo specialistė ir šiuolaikinės tekstilės kūrėja, kūrybingai peržengianti tekstilės meno ribas. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tekstilės katedros vedėja, Kauno bienalės kūrėja ir valdybos narė, surengusi per 20 personalinių parodų, mielai kviečiama į įvairius šiuolaikinio meno renginius. Tiek jos kūryba, tiek dialogas su menininke įtraukia į jos suvokimo ir patirties lauką, tad pokalbyje dėmesį sutelksime į pastarųjų metų jos kūrybos potekstes ir prasmių paieškas.

Būdama pripažinta tekstilės meno kūrėja, dalyvaujate tarptautinėse šiuolaikinio meno parodose, bienalėse, mugėse ir festivaliuose, kuriate tarpdisciplininių menų srityje. Kūryboje pritaikius skirtingas išraiškos priemones ir medijas (fotografiją, garsą), kuriate įspūdingas instaliacijas. Vis dėlto, žvelgiant į jūsų kūrybos visumą, galima matyti, kad esminis atspirties taškas yra audinys, audeklas – įvairiausi jo pavidalai, tiesioginės ir perkeltinės reikšmės. Skraistė, drapana, draperija, užtiesalas, apvalkalas, pakuotė, tinklas – tai tik keletas to tekstiliškumo pavidalų, kurie virsta daugiaprasmėmis metaforomis. Ar audinys kaip kūrybinė materija yra jūsų kūrybos šaltinis, kuris leidžia išlikti „tekstilininke“ tradicinių skirčių nepaisančiame šiuolaikiniame kūrybos lauke?

Tekstilė mane lydi visą kūrybos kelią. Materiją suvokiu kaip esamą ir įsivaizduojamą būseną, ją galima apibrėžti ne vien tik kaip koduotą gamtos mokslų sistemą. Net ir senas tarmiškas žodis „materiolas“, rankų darbo audinys, apibūdina tekstilę, į kurią sudėti moterų gyvenimo patyrimai ir įsivaizdavimai. Tekstilė – viena seniausių žmonijos medžiaginių raiškos formų, kuriose užkoduotas visas pasaulio suvokimas. Ir kuo įvairesnes jos raiškos formas tyrinėju skirtingose gyvenimo plotmėse, tuo aiškiau galiu atsakyti į pamatinius būties klausimus, daug ką suprasti ir paaiškinti. Medžiagiškumas labai svarbus, gal net esminis mano kūrybos impulsas.

Kažkada skaičiau paskaitą apie tekstilės ir kompiuterinės sistemos sąsajas. Sakoma, kad visa pikselių sistema jau seniai buvo užkoduota rištiniuose kilimuose mazgų (kaip taškų) jungimo būdu. Ir pats raštas, sukuriamas tekstilėje, yra kodas, o kodais grindžiamos ir šiuolaikinės skaitmeninės sistemos. Tad tekstilė yra viena universaliausių kūrybos sričių.

Pavyzdžiui, žakardinio audimo principas, kurį aš naudoju (jis pavadintas prancūzų inžinieriaus, audėjo Joseph-Marie Jacquard’o vardu), yra sudėtingiausia audimo struktūra – siūlų susikirtimo, persipynimo sistema, reikalaujanti matematinio skaičiavimo ir erdvinio suvokimo. Nepakanka konkretų vaizdą ar raštą perkelti į ekraną, paspausti mygtuką ir matyti rezultatą. Žakardinis audimas yra tarytum atvaizdo statymas, jo kūrimas siūlais. Kartais reikia pasitelkti trimatę vaizduotę, norint suvokti, kas vyksta audinio viduje arba jo paviršiuje.

Jūsų kūryboje audinio variacijos veda prie pačių giliausių žmogiškosios būties apmąstymų. Susidaro įspūdis, kad Veronikos drobulė – skepeta, kuria buvo nušluostytas Kristaus kraujas ir prakaitas – yra tarsi jūsų kūrybos pirmavaizdis, liudijantis apie tai, kad medžiaga sugeria kūniško ir dvasinio gyvenimo patirtį. Regis, kaip tik tokia nuostata šiais vaizdų perkrautais laikais leidžia jums pabėgti nuo to reprezentacinio perviršio ir mėginti atskleisti tai, kas lyg ir nematoma, paslaptinga, bet pasireiškia ir apsireiškia medžiaginiuose paviršiuose? Ar galėtumėte nusakyti, kokių kūrybinių tikslų siekiate?

Siekiu perteikti įsivaizduojamą pasaulį, kuriame susipina kasdienė ir simbolinė plotmės, žadinančios vaizduotę. Tas mėginimas atskleisti nematoma arba tai, kas liko už kadro, žadina asmenišką žiūrovo santykį su kūriniu, skatina į jį įsitraukti. Ir palieka jam interpretacijos laisvę. Matydamas kūrinių vaizdinius, vienas juos susies su asmenine patirtimi ir savo drapanomis, o kitas galbūt ieškos sąsajų su istorija arba filosofija.

Jūsų pastebėjimas apie audinio kūniškumą yra labai taiklus, iš tikrųjų jis pasižymi kūniška kalba ir yra kūniško gyvenimo dalis. Kaip jau ne kartą esu sakiusi, tai yra mūsų antra „oda“, be kurios negalime egzistuoti. Jis prilimpa prie žmogaus tik jam palikus mamos įsčias ir lydi visą gyvenimą iki mirties.

Jūsų kūryboje nuvilnija klostės motyvas, kuris natūraliai išplaukia iš audinio tematikos. Jis gražiai susišaukia su šiuolaikinėje filosofijoje iškilusia klostės sąvoka, jungiančia kūno ir dvasios, objekto ir subjekto, žmogiškos ir nežmogiškos realybės, organinio ir neorganinio pasaulio, gamtos ir kultūros sritis, ir taip plečiant mūsų tikrovės suvokimą, kuriame vyksta ne iki galo apibrėžiami klostymo, suklostymo, išklostymo, perklostymo, užklostymo procesai. Jūsų paskutinis kūrinių ciklas „Geros kloties“ (2019–2020) taip pat vienaip ar kitaip nurodo į gyvenimo situacijų susiklostymą. Kuo jums svarbus šis klostės, susiklostymo motyvas minėtame cikle? Kokius prasminius aspektus siekiate išryškinti?

Kartais kūryboje būna, kad ateina vaizdiniai, o kartais ateina žodžiai. Galbūt galima tai vadinti lingvistiniu keliu. Akivaizdu, kad sergu tekstiline „liga“, tad ir savo aplinką suprantu per tekstilės prizmę. Jos raišką įžvelgiu ir tarpusavio žmonių santykiuose, bendravime, gyvenimo tėkmėje, susiklostyme. Taigi dažnai girdžiu žodžius, kuriuose yra tekstilinių prasmių. Ciklas „Geros kloties“ yra kilęs iš žodžio kloti, kuriame aiškiai užkoduota klojimo, užklojimo prasmė, o tekstilė yra tai, kas medžiagiška, minkšta ir saugu, kas apsaugo nuo karščio ar šalčio, netgi gėdos ir / ar baimės. Tą įžvalgą perteikiau užklotų kambario daiktų vaizdiniuose, turėdama galvoje saugumo, noro sugrįžti, vilties jausmą. Iš tikrųjų kūrinys gimė apmąstant situaciją, kurią sunkiai išgyvename – kraustymąsi į kitus namus. Kraustydamiesi suvokiame, kiek visko turime, užklojame daiktus ir tikimės, kad jų prireiks, bet dažniausiai neprisireikia, nes esame jau kitame laiko taške. Bet geros kloties viltis ir tikėjimas išlieka…

Manau, kad bet kokios prasmės linija susijusi su horizonto linija. Kažkada galvojau, kad yra šiapusinė ir anapusinė būsena, matoma ir nematoma formos, intuityviai susiliejančios mano kūryboje.

Sugrįžkime prie klostės motyvo, kuris jūsų kūriniuose atskleidžia įvairius dabarties ir istorijos, matomumo ir nematomumo susiklostymus. Klostės motyvas, nukreipiantis į meno istoriją, bene ryškiausiai atsiskleidžia kūrinyje „Penelopės drapana“ (2014) ir cikle „Marijos drapanos“ (2016). Man regis, kad juose užkoduoti praeities meno kūrinių netikėti pamatymai, nušvitimai. Man jie primena ir stiprias asmenines patirtis, kai kūrinio detalėse pradeda vertis vis gilesnė gelmė, atidengianti patį būties nervą. Vienas tokių išgyvenimų netikėtai ištiko Venecijos Akademijos galerijoje, kur, užklydus po meno bienalės, regis, italų dailininko Paolo Veronezės drobėje pavaizduoti „siurrealūs“ debesys atsivėrė prieš akis tarsi pati žmogaus būties esmė. Papasakokite plačiau, kokios patirtys paskatino sukurti šiuos kūrinius, dedikuotus drapanai.

„Marijos drapanų“ atsiradimo istoriją nulėmė išgyventa akimirka. Tąkart Vytauto bažnyčioje Kaune atsisėdau priekyje. Dešinėje altoriaus pusėje stovi Šv. Marijos skulptūra, tikriausiai vienintelė tokia pasaulyje, nes Marija vaizduojama kaip lietuvaitė, į dvi kasas supintais plaukais. Tai nedidelė skulptūra, maždaug 40 cm aukščio, tačiau labai meistriškai iškaltomis rūbo draperijomis, kurios, man bežiūrint, tarytum akimirką sujudėjo. Tai ir nulėmė mano kūrinių ciklą. Kartais nori ir stengiesi ką nors pamatyti, suprasti, bet nematai, o kartais, atrodo, lemta išvysti, ir vaizdas tiesiog atsiveria, išlaisvina sąmonę.

„Penelopės drapana“ gimė, kai tarsi Odisėjas keliavau į persų kultūros lopšį. Esu dėkinga tai kelionei už daugelį kultūrinių suvokimų. Lankydamasi Teherano muziejuje Irane pamačiau Penelopės skulptūrą, kuri čia atkeliavo kaip trofėjus. Penelopė išlikusi be galvos, kūną gaubia marmure iškaltų klosčių ritmika. Žvelgdama į ją suvokiau, jog ši drapana yra tikroji istorijos liudytoja. Taip kūrinys tapo nauju sumanymu, o peraustas – kitu pasakojimu, laiko liudijimu. Audeklas – pirminė materija, supanti žmogų ir aplinką, teikianti šilumos pojūtį. Su lytėjimo pojūčiu susijusi materija žmogų lydi visą gyvenimą. Taip prasideda audeklo ir žmogaus kelionė. Tą patyrimą minėtame kūrinyje išreiškiau monumentalia ir gigantiška uždanga, kuri dengia mūsų pasaulyje tvyrančią neapykantą, skausmą, konfliktus.

Stebiu įvairius audeklus gyvenamoje aplinkoje. Taip pat meno kūrinius – skulptūras ir paveikslus, kuriuose pavaizduoti audiniai, kerintys draperijų fragmentais. Perkuriu juos, pasitelkdama šiuolaikines audimo technologijas ir įpindama savo interpretaciją. Taip siekiu atskleisti įvairius būvius (judėjimo, ramybės, užsklandos, pasislėpimo, pasirodymo), kuriuos išreiškia draperijos motyvas. Audžiant pastarąjį darbą buvo svarbi ne vien tik vaizdo transformacija, tačiau ir audeklo fizikinės savybės: paviršius, struktūra, medžiagiškumas, siūlų susipynimas, kuris iš gijų sukuria atvaizdą. Jo pavadinime žodis drapana taip pat vartojamas neatsitiktinai. Jis turi ir kiek neigiamą atspalvį – benamio, skurdžiaus, nusigyvenusio žmogaus rūbas, sugėręs daug išgyvenimų, tačiau be jo neįsivaizduojama savastis. Dar drapana yra kažkas labai paprasta, visiems suprantama, neištaiginga, kasdieniška. Prie pakylėto mitinės nimfos Penelopės įvaizdžio pridedu kontrastingą drapanos pavadinimą, gretindama skirtingus pasaulėvaizdžius, apmąstydama šiuolaikinės visuomenės būsenas.

Ciklas „Supakuotas gyvenimas“ (2019–2020) – tai erdvės klosčių interpretacijos, nurodančios į kintantį vidaus ir išorės, interjero ir eksterjero santykį. Šiuose kūriniuose iškyla architektūrinės metaforos, atspindinčios dabarties pasaulio žymes. Kokios jų potekstės? Ir kokia atlikimo technika? Atrodo, kad jūsų kūryboje svarbus vaidmuo tenka fotografijai, kuria užfiksuojate pirminį atvaizdą.

„Supakuoto gyvenimo“ ciklas atspindi dabarties būseną. Mūsų visų patirtis, susijusi su pasauline pandemija, rezonuoja šiame naujame cikle. Kurdama daugiau galvojau ne apie tai, kaip dabartis supakuota, o kas slypi už pakuotės. Tai išorės ir vidaus santykį išreiškiantys motyvai: supakuotas pastatas, užuolaidomis atitvertas kambarys, nufotografuotas Porto mieste Portugalijoje. Nedidelio kambarėlio užuolaidų sluoksniai tarsi atspindi ištęsto vienatvės laiko būseną, kurią tenka išgyventi, pereinant įvairius prisiminimų ir nežinios etapus.

Stebėdama miestus, dažnai pastebiu tekstilę architektūroje. Man visada įdomi ta paslaptinga būsena, kai pastatai užklojami, uždengiami renovacijos metu. Tiesa, kai juos atidengia, neretai apima neviltis. Laukimo euforija saldesnė už realybės faktą. Kūrinyje „Supakuotas pastatas“ pavaizduota į „pakuotę“ įdėta Švč. Sakramento bažnyčia Kaune.

Kūrybos procese fotografija svarbi. Dažniausiai fotografuoju pati, nes svarbi kiekviena sekundės dalis – labai dažnai „kadrui“ užfiksuoti reikia mikrosekundės. Man atrodo, kad nieko neįmanoma pakartoti. Kiekvienas mirktelėjimas, poza, judesys vyksta mikrokosminiu greičiu. Dažniausiai menininkas turi išsiugdęs gebėjimą pastebėti ir fiksuoti. Labai įdomus yra antrinis fotografijos perdirbimas, perfotografavimas. Tokį principą naudoju kurdama vaizdo paviršių. Kai paliekate mobilųjį telefoną dienai ant stalo (nors taip tikriausiai niekada nenutinka☺), ant jo nusėda daugybė dulkių. Perfotografuodama fotografiją ir ją išausdama audekle, tarsi užfiksuoju laiko dulkes, tas gijas, kurios, klodamos viena kitą, sudaro audinį.

Kūrinys „Kraujo upės tekės“ primena, kad mūsų virtualus pasaulis vis dėlto neegzistuoja be organinės medžiagos, be gamtinio ir kraujagyslių tinklo. Ta gyvybės medžiaga jūsų kūrinyje yra daugiau universali metafora ar siekis apmąstyti dabartį, kurioje vyksta mūsų „iškūnijimo“ procesai?

Upės, apvijusios visą mūsų planetą, primena kraujagysles žmogaus kūne. Mūsų Žemė ir mūsų kūnai yra dvi buveinės, kurias reikia tausoti, saugoti bei prižiūrėti. Kūrinyje vaizduojami upių baseinai, kurie atspindi sudėtingą sistemą, nematomą plika akimi. Žmogaus vidaus kraujagyslių sistema taip pat yra sudėtingas, pulsuojantis tinklas. Kiekvieno žmogaus ir kiekvienos upės istorija, tėkmė, kryptis yra unikali, nepakartojama. Kūrinį sudaro raudonų siūlų gijų audeklas, simbolizuojantis Planetos pulsą. Raudona gija yra nuoroda į „Ariadnės siūlą“, kuris graikų mitologijoje simbolizuoja išeitį iš sunkios padėties. Ir visa tai siejasi su tuo, apie ką kalbėjome pokalbio pradžioje – tą „materiolą“, materiją, kurios raštai nuskaitomi ir perkoduojami į meno kūrinius, skirtus savęs ir būties suvokimui.

Kokias reikšmingesnes pastarųjų metų parodas ar kūrybos projektus išskirtumėte?

Viskas savaip reikšminga, nes tikiu tuo, ką darau. Išskirčiau parodą „Art_textiles“ (2015) „Whitworth“ meno galerijoje Mančesteryje (kuratorė Jennifer Harris), kur eksponavau savo darbus greta tokių žymių menininkų kaip Magdalena Abakanowicz, Tracey Emin, Grayson Perry, Ghada Amer. Tų pačių metų rudenį galerijai buvo įteiktas „Meno fondo prizas 2015“ – svarbiausias Didžiosios Britanijos apdovanojimas, kasmet skiriamas muziejui arba galerijai už nuopelnus kultūrai, novatorišką veiklą ir laisvą vaizduotę. Sėkmingu laikau kūrinių eksponavimą Saatchi galerijoje Londone. Rygos tekstilės trienalėje buvau apdovanota sidabro medaliu. Paminėčiau ir „Atminties audeklo” (2018) tremtiniams skirtą instaliaciją Kauno ir Vilniaus geležinkelio stotyse. Šiais metais skaičiuoju savo kūrybos 20-metį, kurį žymi 100 grupinių ir apie 20 personalinių parodų.

Kas svarbiausia šiuolaikiniam menininkui, kaip neišsemti idėjų ir prasmių, kai tokia didelė vaizdų pasiūla?

Intuicijos lavinimas yra vienas svarbiausių kasdieninės mankštos pratimų. Nemažiau svarbu vaizduotė, pastabumas ir budrumas. Įsivaizduoti truputį kitaip, nebijoti, kas ką pagalvos – taip pat. Tuos pratimus darydami menininkai užbėga laikui ir madoms už akių, sukurdami visai naujas, netikėtas, netipiškas idėjas.

Baigdama pokalbį, norėčiau paklausti ir apie jūsų meninės veiklos planus, kai kūrybines keliones ir parodų gyvenimą koreguoja pasaulį apėmęs koronavirusas. Vis dėlto, ką numatėte įgyvendinti artimiausiu metu?

Planuoju personalinę parodą, kurioje visus pakviesiu keliauti toliau – su, po audeklu, už, ant audeklo… Juk dėl vaizduotės galių žmogus gali pabuvoti visur, kur tik nori, nebūtinai fizine forma. Man atrodo – tai naujoji žmonijos galia. Viskas bus taip, kaip bus – tad visiems linkiu geros kloties.