Kalbina Sandra Bernotaitė

Monika Budinaitė: „Pasitikėjimas yra trapi būsena“

Vis pasigirsta klausimas: o kurgi lietuviškas populiarusis romanas? Kartais bandoma šią etiketę klijuoti, bet vis nesutariama, kas tas „populiarusis“. Gerai perkamas? Suprantamas ir priimtinas ne gurmanams, o plačiajai visuomenei? Ko gero, laukiame tikrai ne šlamšto, bet geros kokybės skaitinių viduriniam kultūros vartotojų sluoksniui, kurio skonis visai neprastas. Gerai, kad laukiame, bet ar atpažįstame?

Su Monika Budinaite susipažinau per literatūrą ir susibičiuliavome dėl literatūros. Pristatydama jos ketvirtąjį romaną „Selfų slėnis“ teigiu, kad autorė peršoko į kitą lygą – ir toji lyga yra kokybinė, ne kiekybinė, nors populiarumo jai irgi labai linkiu. Manau, romane užkabintos temos aktualios nūdienai ir išliks vertingos ateityje: jos sukasi apie tai, kaip gyvename čia ir dabar.

Socialiniai tinklai keičia mūsų bendravimą – iš vienos pusės, lengviau susirišame, tampame artimesni, iš kitos pusės – susikuriame burbulą. Įsipatoginus jame nėra lengva ne tik žinoti, bet ir įsivaizduoti ar juolab atjausti tuos, kurie gyvena kitame burbule. Gal todėl labai įdomu skaityti apie „Selfų slėnio“ veikėjų aplinkas. Ar visada rašai tai, ką žinai?

Dar prieš keletą dienų būčiau sakiusi, kad tos burbulų metaforos yra išpūstos ir paaštrintos dėl įdomesnės diskusijos. Bet neseniai klausiausi paskaitos apie instameną – nustebino ne pats naujos srovės faktas, o kalbėtojai. Atrodo, kad tokio meno atstovai išties užsidaro į burbulus ir galvoja, jog, pavyzdžiui, į muziejus vaikšto seni žmonės, kurie veikiausiai neturi interneto. Taip pat gąsdina pasakymai, kad „aš visada sėdžiu instagrame“. Kai išgirsti ką nors panašaus iš jauno kūrėjo ar meno vartotojo, pasidaro nejauku dėl savo jau konservatyvaus įsitikinimo, kad tikrasis vyksmas ir gyvenimas yra čia, o ne online. Ir kad jei nerasi būdo savo knygų publikuoti instagrame, liksi neperskaitytas. Gal nuskambėjo perdėtai, bet būtent taip tuo metu pagalvojau.

Kita vertus, naudingiau tai priimti nei priešintis. Svarbu išlaikyti lankstumą ir rasti sau tinkamą balansą. Mano bandymas jį rasti buvo romanas – nesu instažvaigždė, bet šioje platformoje daugiau mažiau dalyvauju. Buvo įdomu save stebėti esant aplinkybėms, kai lengvai galima pagražinti savo gyvenimą, savo asmenį. Paanalizuoti dar likusį ilgesį priešinternetiniam laikui ir žmogui.

Ar rašau tai, ką žinau? Tikriausiai reikėtų atsakyti, kad taip, žinoma. Bet tokį kategoriškumą priskirčiau kitokios literatūros autoriams. Profesionalams, kurie rašo savo srities tema. Aš tai darau iš smalsumo sužinoti, norėdama ką nors paneigti ar pritarti. Rašymas man artimas eksperimentui, žaidimui, išgyvenimui. Bet juk tokia ir yra grožinė literatūra – patiri ir sužinai tik perskaitęs, galbūt tas pats galioja ir kalbant apie jos kūrimą? Žinoma, nerašau tik impulsyviai ir inertiškai, tekstai gimsta daug domintis ir skaitant, ypač apie tai, kas rūpi.

Kartais dingteli, kad gal be socialinių tinklų būdavo lengviau atsiriboti nuo žmonių, kurių nuomonė nemaloni, nes nesutampa su tavąja… Dabar esi priverstas kasdien matyti, kad jie egzistuoja. Kaip jauti savo skaitytojų auditoriją – kur ji? Ar kas nors pasikeitė pasirodžius naujajam romanui?

Norėtųsi išskirti labiau paplitusį variantą už atsiribojimą nuo tų, kurių nemėgsti – susikurti sau patinkantį foną. Dabar labai paprasta mygtuko paspaudimu užčiaupti ne taip kalbančius. Žinoma, kartais tai iš tikrųjų padeda apsisaugoti nuo toksiškos, žalojančios aplinkos ir formuoti kokybišką, informatyvų socialinį kanalą. Bet virtualioje erdvėje lengva nueiti į kraštutinumus – išmesti heiterius, kurie galbūt tik išsakė kritiką, arba suburti tūkstančius palaikytojų, pseudodraugų, mėgstančių tavo keliamus kačiukus ir maitinančių savimeilę. Toks susikurtas laukas iškreipia mūsų vertę, hiperbolizuoja ją, bėda ta, kad tik mums patiems. Kalbu, lyg žinočiau, kaip su tuo tvarkytis… deja, kaip ir daugelis, užsigaunu dėl nepažįstamų žmonių komentarų ir jaučiuosi gerai sulaukusi jų palaikymo.

Tas pats ir su skaitytojų auditorija, ją galima jausti klaidingai. Ne kartą tuo įsitikinau. Aktyviausi feisbuko dalyviai nebūtinai skaito mano knygas, o susitikimai su skaitytojais fiziškai, auditorijoje, primena, kad daug žmonių lankosi bibliotekoje, pažįsta mane dar kitokią, be socialinių tinklų kaukių. Kartą priėjo moteris ir paprašė ant atviruko parašyti linkėjimą mažai kaimelio bendruomenei. Tai geras jausmas, reikalingas, plečia pačios savimonę už kompiuterio ir telefono ekranų ribų. Galų gale – už didmiesčių sienų.

Su naujuoju romanu atėjo suvokimas, kad universalumas yra tiek pat naudingas, kiek ir trukdantis. Sudėtinga kalbėti apie dalykus, kuriuos daugiau ar mažiau yra patyrę daugelis. Tuomet dažnai esi suvokiamas kaip lendantis ne į savo reikalus, smerkiantis ar žinantis geriau už kitus. Nė apie vieną knygą nesu skaičiusi tiek daug atsiliepimų, komentarų, paspėliojimų. Tai geriausia, ką autorius gali gauti – nuo malonumo, edukacijos iki storesnės odos auginimo.

Žymos: