Senosios helenistinės kultūros perlas Aleksandrija buvo nuostabus miestas, įkurtas Aleksandro Makedoniečio bent trys šimtai metų iki Kristaus. Tai ne tik to meto milžiniškas uostas, į kurį jūreiviams kelią rodė vienas iš septynių pasaulio stebuklų – pusantro šimto metrų aukščio švyturys, bet ir kultūros bei mokslo centras su nesuvokiamo dydžio biblioteka ir muzeonu, kuriame būrėsi mokslininkai ir menininkai, veikė observatorija, botanikos ir zoologijos sodai. Šioje graikų sukurtoje oazėje prie Nilo upės ir Viduržemio jūros vyko be galo intensyvus gyvenimas, kurio šurmulyje maišėsi tautos bei kalbos, ir niekas nė nemanė įrodinėti, kad kažkuris dievas, požiūris ar prekė yra verti išskirtinio dėmesio, ypatingos vietos, neliečiamumo teisės. Tiesa, čia, Egipte, ištisą kvartalą saugiam gyvenimui gavo žydai, o Senasis Testamentas pirmiausiai buvo išverstas į graikų kalbą. Taip, Aleksandrijoje.

Makedoniečio miestas prieš pat kalendoriui persiverčiant į mūsų erą atiteko romėnams ir tapo viena iš Romos provincijų, o po trijų šimtmečių jau buvo įžiūrimas ir jo saulėlydis. Aleksandrijoje nuolat kildavo sukilimai ir riaušės – žydai kovėsi su graikais, miestiečiai kovojo prieš baisius imperijos įvestus mokesčius ir Romos valdžią, krikščionys prieš pagonis… Visoje šioje marmalynėje stebuklingu būdu gyvavo viena puiki įstaiga – privati mokykla, kurioje filosofijos katedrai vadovavo moteris. Astronomė, matematikė, filosofė neoplatonikė Hipatija, po tų pačių dalykų žinovo tėvo Teono mirties (apie 405 m.) perėmusi jo mokyklos valdymą, sugebėjo tapti kone svarbiausiu Aleksandrijoje žmogumi – su ja kalbėdavosi ir tardavosi imperatoriaus vietininkai, ją gerbė krikščionių arkivyskupas Teofilas, nuo kurio iš esmės priklausė miesto gyvenimas, į jos mokyklą veržėsi pasiturintys jaunuoliai iš kitų Egipto vietovių, Sirijos, Palestinos, Kirenaikos, krikščionys ir senųjų tikėjimų šalininkai. Net buvo kalbama, kad ji darė didžiulę įtaką miesto gubernatoriui Orestui ir jo vykdomai politikai.

Tačiau mirus patriarchui ir valdžią perėmus jo įpėdiniui Kirilui, reikalai pasisuko visai į kitą pusę. Naujasis arkivyskupas ėmėsi radikalizmo – nuo Bažnyčios atskilusių krikščionių persekiojimo, jų turto grobimo, netikinčiųjų trėmimo, jam neįtikusių įstaigų uždarinėjimo, galiausiai – žydų išvarymo. Miestą užvaldė kovų pasiilgusių „narsuolių“ grupuotės, o į šią mėsmalę pateko Orestas ir Hipatija. Jei su pirmuoju Kirilas iš esmės varžėsi dėl realios valdžios sutelkimo į vienas rankas, tai antroji tiesiog tapo arkivyskupo šalininkų auka. Nėra jokių patikimų šaltinių, kad Kirilas būtų liepęs ar skatinęs susidorojimą su mokslininke, kuri, beje, nebuvo apsikrikštijusi. Tačiau fanatizmas jau buvo užvaldęs kai kurių „teisiųjų“ protus, o kai tai nutinka, visi žinome, ko galima laukti – vandalizmo, pogromų, smurto, nevaldomo pykčio protrūkių. 415 m. Hipatijai gyvai buvo nudirta oda, jos kūnas sudraskytas į gabalus, vėliau numestas už miesto ir sudegintas. Minia įvykdė „teisingumą“ ir džiūgavo.

Kodėl Aleksandrija išliko net po Makedoniečio mirties, nors visa jo kurta imperija ėmė byrėti? Nes Aleksandro dešinioji ranka Ptolemėjas, perėmęs Egipto valdymą, taikė neįprastus metodus – įsakė atstatyti persų sugriautas egiptiečių šventyklas, buvo jiems dosnus ir teisingas, vadintas gelbėtoju, gynėju ir geradariu. Jį garbino ne tik savo noru kariuomenę papildydavę įvairiataučiai kariai, bet ir vietos gyventojai, kurių papročius naujasis faraonas gerbė. Ptolemėjaus ir jo dinastijos indėlis didžiulis – Aleksandrijoje klestėjo kultūra, mokslas, solidarumas. Kodėl Rytų metropolis geso, valdžią perėmus Romai ir, vėliau, jos Bažnyčios pasiuntiniams? Nes jie egiptiečiams buvo okupantai. Imperijos devizu tapo „Skaldyk ir valdyk“. Nepakantumas ir vienos tiesos monopolis, besaikiai godumas ir galia, „raganų medžioklės“ principo taikymas, „teisingumo“ vykdymo atidavimas miniai paplovė pamatus, ant kurių jau nebuvo įmanoma suręsti tvaraus statinio. Susiskaldymas – tai idėjos mirtis. Kaip dažnai apie tai tenka pagalvoti šiandieną…