„Ji nekalbės. Nemėgsta kalbėti. Visas istorijas pasakoja jos darbai“, – perspėjo artima Miglės draugė Audra, vos prasitarus, kad ketinu aplankyti tapytoją Miglę Kosinskaitę. Vadinasi, fiksuosiu įspūdį. Kartais nutylėjimai pasako daugiau nei didelėmis pastangomis ištraukti žodžiai, – mąstau lipdama į menininkės studiją Laisvės alėjos palėpėje.

Daug šviesos, du molbertai, stalas. Keli nebaigti paveikslai (pagalvoju: tokie ir galėtų likti, jiems nieko netrūksta). Arbata. Stikliniame inde įkalintas garas ir karštis. Miglė. Elegantiška ir trapi lyg porcelianas, rami ir švytinti. Iš vidaus. Kažkodėl prisiminiau vieną haiku: „net gėrėdamosi mėnuliu / moterys / geidžia šešėlių“. Šis tapo raktu, atrakinusiu naujausių Miglės darbų metaforas ir atvėrusiu duris stebėtinai šiltam pokalbiui.

Šios menininkės kūrybą stebiu jau seniai, iš tolo, lyg pro užuolaidos plyšį žvelgdama į visas jos moteris: teatrališkas, romantiškas, ironiškas, melancholiškas, aistringas ar abejingas. Nemenkas iššūkis – atlaikyti jų žvilgsnių dvikovą. Ar iš portretų žvelgia pati daugiaveidė kūrėja? O gal tai mano atspindys akių veidrodyje? Kartais imu manyti, jog atsiveria mūsų visų archetipinės patirtys, moteriškos paslaptys, kurias taip smalsu ir skausminga atskleisti… Tokius klausimus kėliau sau iki šiol. Tad šiek tiek nustembu pastebėjusi, kaip pastaraisiais metais keičiasi Miglės tapybos kalba: veidai virsta kaukėmis, slepiančiomis egzistencinį liūdesį ir ramią, išdidžią vienatvę. Gal tik vienas kitas tiesus potėpis, gilus lyg pjūvis, kelios ciano ir magentos dėmės primena, kad visiems kartais skauda. Ironija tampa aštresnė: ar tai mes, išsipusčiusios vienodomis rožinėmis suknelėmis, tarsi avys bidzenam viena kryptimi? Juokinga ar graudu stebėti, kaip mūsų vyriškiai virsta triušiais, briedžiais arba raganosiais? Ar ne šuniškos ištikimybės ir bendrystės troškimas sustingęs paveiksle kaip dvi grakščios dogų figūros, žvelgiančios viena kryptimi? Naujausius Miglės darbus interpretuoju gan drąsiai, nes žinau, kad tapytoja leidžia patiems susikurti istorijas, nutylėdama savąsias. Šiuose paveiksluose nebeliko nenusakomo amžiaus kvapo ir neįspėjamo stiliaus (retro-futuro) drabužių, sumažėjo detalių. Lakoniškuose kūriniuose nedaugžodžiaujama, viskas juose pasakyta kaip trijose haiku eilutėse: ką įskaitysi, tas tavo…

Kalbamės apie menininkės gyvenimą, kuriame daug kas juda priešinga kryptimi. Kai, baigę mokslus Dailės akademijoje, dauguma jos nevilniečių kursiokų liko sostinėje, Miglė, gimusi ir augusi Vilniuje, ištekėjo ir persikėlė į Kauną. Visi draugai reiškė „užuojautas“ ir plačiomis akimis klausinėjo: „Kaip tu ten“? Suprask, tremtyje. Taip, ji žino, kad centre gyvenimas kitoks. Menininkui išties svarbu, kokiuose ratuose jis sukasi, su kuo bendrauja, kur jį pastebės ir pakvies. Kaune pradžia nebuvo lengva; netrukus gimė vaikai. Čia prabėgo dešimt metų kūrybinės tylos. Toks buvo laikas, pasikeitus santvarkai, kai meno niekam nereikėjo. Ji nieko nekaltina, dėl nieko nesigaili ir sako, kad niekada teptuko nebuvo numetusi: piešė iliustracijas vaikiškiems žurnalams, tapė senovinių paveikslų kopijas nuvorišų interjerams. Taip išlavino akį ir ranką, išmoko disciplinos – atsikeli ryte ir eini tapyti kaip į darbą. „Atsimenu, kažkada, pačioje atkurtos Nepriklausomybės pradžioje, pradedantys verslininkai guodė: na, taip, jūsų dabar nereikia, bet reikės po 10-ties metų. Ir tikrai, praėjus dešimtmečiui, meno rinka pajudėjo, tad pajutusi, kad galima dirbti, pradėjau – natūraliai ir smagiai.“

Menotyrininkai Miglės kūrybos pradžia laiko „Florą“, vieną pirmųjų jos darbų, kurį visi pastebėjo. Anot tapytojos, tai buvo labiau romantinis, saloninis laikotarpis. Ji džiaugiasi, kad tą paveikslą išsaugojo mama: viskas, ką ji tuo metu sukūrė, iškeliavo, o šis liko. Jei galėtų atsukti laiką atgal, ar būtų tokių kūrinių, kurių nė už ką neparduotų, o parduotus atpirktų? „Yra keletas, kuriuos norėčiau susigrąžinti, kelis laikau užspaudusi, nes kartais pagalvoju: palauk, o kur man pačiai? Būna parodų, kurioms reikia pateikti darbus staigiai, o aš neturiu nė dešimties paveikslų iš savo „aukso fondo“. Pradėjau po truputėlį kaupti. Bet iš tiesų, tų, kurie man labiausiai patinka, kuriuos aš pasilieku, niekas ir nenori.“