fbpx

Miestas, menas ir atšipę dantys

EGLĖ PETREIKIENĖ

Dviejų valandų skrydis (Kaunas–Stavangeris) turi privalumų: atsijungus nuo įprastų trikdžių – skambučių ir socialinio tinklo „F“, iš viršaus žvelgiant į monotoniškus debesų apklotus, vienodai jaukiai pridengusius ir didmiesčius, ir bažnytkaimius, atsiranda gražaus laiko apmąstymams. Pavyzdžiui, apie vienos (bet kurios) šalies miestus kaip šeimą – broliškuose jų santykiuose įžvelgiu atpažįstamų bruožų ir šeimyninio elgesio modelių. Mažesnieji, neslėpdami pavydo, žvelgia į pirmąjį: šiam netenka kovoti dėl dėmesio ir privilegijų, nebūtina įrodinėti savo gebėjimus ir išskirtinumą – pastarajam „sostas“ vos gimusiam pažadėtas. Sostinėse nusėda ne tik valdžios, verslo, intelekto ir netgi meno koncentratas, čia lyg į milžinišką (ir, pripažinkim, dažnai kiaurą) katilą suplaukia didžioji dalis subsidijų, investicijų, projektų ir fondų paramos. Ką daro „trečias brolis“, tarkim, mūsų Klaipėda arba norvegų Stavangeris? Maištauja, bet spurtuoja visomis pastangomis, nes mažesniojo poreikis prilygti, pasivyti, pranokti, regis, įrašytas jo genuose ir paveldėtas kartu su nepalankia pozicija šeimyninėje hierarchijoje. Ar tikrai nepalankia? Jei vieną perteklius ir stabili pirmenybė migdo, tai kitą stoka ir antraplaniškumas motyvuoja, pažadina kūrybines jėgas ir iniciatyvą. Reikia pavyzdžių? Prašom: susiruošėm į trečiąjį pagal dydį Norvegijos miestą (imant domėn dvipolį su Sandnesu) ne dėl jį supančių fjordų atšiauraus grožio ar garsiojo „Sakyklos kalno“ (Prekestuleno), nors šis įstabus gamtos paminklas tikrai vertas žygeivių pastangų. Stavangeris per du dešimtmečius žinomumu pasivijo Oslą ir stojo greta jo tokioje nišinėje, tačiau turistų traukai svarbioje srityje kaip gatvės menas.

Šiandien žiniasklaida Stavangerį lygina su Berlyno Kreuzbergo rajonu, Londono Šordiču ir netgi Niujorko Viljamsburgu. Nedidelio Šiaurės jūros uosto mūrus puošia pasauliui žinomų menininkų darbai, jo gatvėse ne vieną pėdsaką paliko norvegai Dolk, DotDotDot ir Martinas Whatsonas, Roa (Belgija), Benas Eine (JK), duetas Herakut (Vokietija), Vhils (Portugalija), Johnas Fekneris, Davidas Choe ir Swoon (JAV), Blek Le Rat bei Ella & Pitr (Prancūzija), Isaacas Cordalas (Ispanija), M-City, Etam Cru (Lenkija) ir daugybė kitų. Šiame žvaigždyne malonu matyti ir mūsų tautietį Ernestą Zacharevičių.

Jau septynioliktą kartą rengiamas gatvės meno festivalis „Nuart“ išjudino apsnūdusį naftininkų ir žvejų miestą, priversdamas jo bendruomenę ir grafičių kūrėjus patikėti šio daugiasluoksnio žanro, meninio aktyvizmo (artyvizmo) bei miestiečių saviraiškos galia. Siekis suvokti Stavangerio fenomeną ir susitikti su festivalio organizatoriais bei jo įkūrėju Martynu Reedu buvo svarbiausias šios kelionės tikslas. Beje, įsimesdama kuprinėn kelis „Kauno gatvės meno gido“ egzempliorius, kaip festivalio „Nykoka“ suvenyrus kolegoms Norvegijoje, pasidžiaugiau, kad ir mes turime kuo didžiuotis. Nė nenumaniau, kaip smarkiai nusimušęs mano kompasas, padedantis orientuotis – kur pliusas, o kur minusas, kad tai, kuo žavimės miestų erdvėse, kartais tėra estetizmo ir paviršutiniškumo spąstai, kad dar nespėjusi grįžti imsiu derinti savąjį vertinimo instrumentą iš naujo.

PRANAŠAI SVETIMAM MIESTE

Taip mintyse pavadinau du britus – Martyną Reedą ir Jamesą Finucane’ą – kažkada emigravusius iš Albiono į Norvegiją tam, kad imtųsi keisti ne tik Stavangerio veidą, bet ir jo gyventojų bei valdininkų mąstymą. Taip nutiko, jog sutartas pasimatymas su „Nuart“ įkūrėju M. Reedu neįvyko, tačiau iš jo pasakojimų raštu bei daugybės publikuotų straipsnių ir gyvo pokalbio su festivalio vadovu Jamesu Finucane’u klostosi tikrai įdomi britiškai-norvegiška gatvės meno istorija, aiškėja šio judėjimo iššūkiai ir problemos.

„Nuart“ idėja – Martyno „kūdikis“, gimęs 2001-aisiais, šalia „Numusic“ festivalio – dar vieno jo projekto, pradėto vieneriais metais anksčiau. Kai šis britų didžėjus ir muzikos vadybininkas, turintis meninį išsilavinimą, 1996 m. atsikraustė gyventi į Stavangerį, labiau domėjosi skaitmeniniu nei gatvės menu. Anot M. Reedo, „Numusic“ tapo pirmąja Norvegijoje skaitmeninės ir elektroninės muzikos platforma. Jis įžvelgia akivaizdžiais paraleles tarp muzikinės situacijos 90-ųjų pabaigoje ir šiandieninės gatvės meno scenos: elektroninė muzika, turinti ilgą ir įvairiapusę istoriją, vyraujančioje žiniasklaidoje buvo vadinama „techno“, o jos sekėjai laikomi įjunkusiais į ekstazį hedonistais. Ši muzikos kryptis netrukus pasiekė komercializacijos viršūnę: dygstantys megaklubai, didžėjų-superžvaigždžių klajonės po pasaulį, grupiniai „house“ stiliaus rinkiniai sužadino versliųjų norą iš minimos kultūros pasipelnyti, nepaisant suvešėjusios jos žanrų bei subžanrų įvairovės, stiprios akademinės ir eksperimentinės tradicijos, siekiančios mažiausiai 50-ųjų pradžią. Tą patį šiuo metu išgyvena gatvės menas, aprėpiantis daugybę stilių ir mikrojudesėlių – grafitis, post-grafitis, urbanistinės intervencijos, performansai, filmai ir naujoji medija, sienų tapyba, trafaretai, samanų grafičiai, lipdukų ir atspaudų klijavimas, reklamų perėmimas (ad takeovers), taginimas ir daugybė kitų.

LOKALUS FESTIVALIS, TAPĘS GLOBALIU ĮVYKIU

Iš pradžių „Nuart“ buvo tik „Numusic“ vizualinis akompanimentas. Festivaliui gavus 8000 NOK paramą, pirmaisiais metais jo renginius ėmėsi kuruoti kūrėjų grupė „Lucky Bar“, išsiuntinėjusi dešimčiai menininkų po tuščią A4 formato lapą – sugrįžę jų darbai virto pirmąja paroda. 2001–2003 m. „Nuart“ išaugo, apimdamas daugiau formų ir erdvių, įskaitant meną paštu (mail art), klubų scenas, videokūrinius ir leidybą. Pirmuosius festivalio metus ir jo šiandieną sieja mažõs aistringų idealistų grupelės sumanumas ir įsipareigojimas sukurti tarptautinio lygio įvykį, turint itin skurdų biudžetą.

2004 m., pasitraukus „Lucky bar“ grupei, organizavimo teko imtis patiems. 2005-aisiais kuruoti naujųjų medijų renginį tapo lengviau: atsivėrė įvairūs fondai tiems, kas mokėjo suktis paraiškų teikimo painiavoje; praktiniams reikalams buvo sukurtos institucijos ir tyrimų laboratorijos, įsteigti metiniai prizai, daugelis menininkų pelnė pasaulinį pripažinimą. Dar 90-aisiais buvę nuošalėje, festivalio rengėjai pagaliau suvokė galį planuoti platformos kūrimą. Tačiau džiaugsmo ir iliuzijų balionėlius netrukus ėmė sprogdinti į viršų šaunančios išlaidų kreivės, jau nekalbant apie suvaržytas kūrybos formas ir varginantį, didžiulių pastangų pareikalavusį administravimą. Socialiai atsakingą, bendruomenę įtraukiantį turinį pakeitė savitikslis technologijų naudojimas. Visgi tuomet susikūrė platus politinės-kultūrinės sklaidos tinklas, kuris ir dabar gyvas. „Nuart“ rengėjai nenorėjo telkti dėmesį vien į nepriklausomo „festivalio“ formatą, kurio administravimas prilygtų valstybės finansuojamos įstaigos valdymui, o kūriniai būtų eksponuojami tik kelias dienas.

Kaip pasakoja M. Reedas, 2005-aisiais jam teko dirbti su medijų meno aktyvistų grupe „c6“. Tai buvo laisvų žmonių kolektyvas: haktyvistai, filmų, skaitmeninio ir gatvės meno kūrėjai, vidžėjai. Matydami, kaip jų kultūra spraudžiama į nustatytus rėmus, jie ne vieną naktį svarstė, kur link krypsta reikalai. Kai kuriuose šios grupės darbuose susiliejo skaitmeninis ir gatvės menas. Nors pastartuoju Martynas ėmė domėtis dar 2001 m., po Banksy parodos „Cargo London“ klube, tačiau tik pamatęs „c6“ kūrybą suprato, kad tai ir yra (ar bent jau gali būti) „tikras“ menas, kad atėjo laikas keisti „Nuart“ kryptį. 2006 m. festivalio organizatoriai nusprendė mesti iš savo galvų viską, ką žinojo apie dailę, meno kritikos teorijas bei tradicinę kuratorystę ir atsigręžti į žmones – tokius, su kuriais norisi dirbti, sėstis prie stalo ar ūžti klube, tuos, kurie sukuria neišdildomą įspūdį ne tik ant miesto sienų, bet ir bendraminčių širdyse (pagal Reed, M., The „story“ of Nuart // Eloquent Vandals, 2011).

GATVĖS MENAS MUZIEJUJE

Anot J. Finucane’o, 2006-aisiais įvyko gana netikėtas posūkis. Tais metais „Nuart“ rengėjai festivalį paskyrė išimtinai gatvės menui, kurį Stavangerio žmonės priėmė labai palankiai. Jis nebuvo siejamas su jaunimo nusikalstamumu, turto niokojimu, išdaužytais langais. Pakviestų į Stavangerį autorių darbus vietos bendruomenė vertino be išlygų – tiesiog kaip įdomius paveikslus ant pastatų sienų, kaip naują patirtį, neturinčią jokių neigiamų šalutinių prasmių, paprastai lydinčių grafičius. Tai suteikė daug laisvės ambicingesniems organizatorių sumanymams. 2008 m. M. Reedas surengė parodą Stavangerio meno muziejuje (Stavanger Kunstmuseum). Tuo metu gatvės menas buvo pakankamai jaunas ir sparčiai besivystantis judėjimas. Martynas pažinojo šios įstaigos direktorių, todėl, pasiūlius tokią idėją, jis sutiko, įsileisdamas menininkus ten tapyti. Šis renginys tapo pačia populiariausia kada nors čia vykusia paroda. Tuo pačiu metu Londone „Tate Modern“ nusprendė eksponuoti gatvės meną ant savo fasado, pakvietę šiam projektui 6 garsiausius gatvės menininkus. Tai buvo pirmieji keisti įvykiai, pastūmėję šią kultūrą į institucijų glėbį.

JAMESAS, ARBA PIRMASIS ETATAS

2015 m. festivalis pagaliau įgijo vadovą, įdarbintą visu etatu. Juo tapo James Finucane’as, kilęs iš Birmingemo, prieš tai 7 metus dirbęs Londone, Haidparko meno galerijoje „Serpentine“. 2014-ųjų vasarą jis pirmąsyk atvyko į Bergeną aplankyti studijų draugo ir įsimylėjo Norvegiją bei jos gyvenimo būdą. Gyventi socialinėje demokratijoje Jamesui atrodė gana patrauklu. Grįžęs į Londoną suprato, kad šiuolaikinio meno pasaulis, turįs tiek vartų sargų, jį trikdo. Labiau traukė gatvės menas. Nusprendęs keltis į Norvegiją, jis parašė Martynui Reedui: „Labas, aš kraustausi į Bergeną. Gal parekomenduotumei, su kuo galėčiau dirbti?“ Martynas, išsiaiškinęs Jameso planus, pakvietė jį į Stavangerį. Ar šis tuomet ką nors buvo girdėjęs apie „Nuart“? Be abejo. „Visi, kas domisi gatvės menu, jį žino. Maniau, kad tai didelė organizacija, mažiausiai 20 žmonių, didžiuliai resursai, – pasakoja Jamesas, – o Martynas man pasakė, kad ieško pirmojo darbuotojo visam etatui, nes nusprendė sukurti kompaniją. Šis festivalis Stavangeryje man yra ketvirtas.“ Ar Jamesas laiko save gatvės menininku? Ne, nes dažniausiai organizuoja ir tik kartais sukuria „kokį meną“ ant svetimų reklamų.

„Teko žiūrėti dokumentinį filmą apie aktyvistą Shepardą Fairey („Obey Giant“, 2017), kurio pabaigoje jis prisistato kaip menininkas: jeigu esi aktyvistas, niekada nepadarai pakankamai, tačiau būdamas menininku padarai labai daug. Man ši mintis prilipo. Laikau save labiau aktyvistu nei kūrėju. Nesu kūrybiškas tradiciniu supratimu: su teptuku rankoje ir visais tais dalykais, kuriuos įkala į galvą mokykloje. Gyvai prisimenu, kaip per dailės pamoką davė užduotį nupiešti savo kojas. Aš jas pavaizdavau storas kaip bulves, kaip letenas su nagais. Tai, kaip mokyklose moko meno, yra problema: jei negali piešti, tapyti – tu ne menininkas. Manau, kad aš – viešųjų erdvių aktyvistas. Ėmiau kurti antireklamą Londone. Kai važiuodamas į darbą įsėdi į metro, negali išvengti reklamų. Net žiūrėdamas į savo kojas ar grindis, vis tiek jas pastebi periferiniu regėjimu. Vienintelis būdas nematyti – užmerkti akis. Tada pajutau poreikį kažką su reklamomis daryti, tiksliau – su tuo, kaip jos mus veikia. Po Shepardo Fairey dokumentikos, linkstu manyti esąs menininkas.“

2018-09-20
Tags: