fbpx

Mesijas ir biblioteka

Erika Drungytė

Žmogus be pranašysčių negyveno jokiais laikais. Apie tai, kas bus ateityje, kalbėjo sibilės, žyniai ir šamanai, įvairių religijų šventieji raštai, chiromantai, burtininkai ir kortų dėliotojai… Juk kaip įdomu ir šiuolaikiniam žmogui apsilankyti pas astrologą ar rimtu veidu išklausyti, kaip politikų rinkimų baigtį mato vietinės reikšmės būrėjos. Tokie reikaliukai dažniausiai sukasi asmeninės naudos centrifugoje – ar mane myli, ar ištekėsiu, ko man saugotis, kokia sveikatos prognozė?.. Ir tik mažesnioji dalis populiacijos rūpinasi būsimais prezidentais, karaliais, jų valdymo perspektyvomis. Ką jau kalbėti apie visuotinį žingeidumą, kada ateis laimės laikas visos planetos gyventojams. Budistai stengiasi gyventi taip, kad suvoktų kančios priežastį, ją eliminuotų ir savo darbais bei maldomis sumažintų visų gyvų būtybių kančias, o judėjų tradicijoje tikėta, jog tai padarys Dievo siųstas mesijas, kardinaliai pakeisiantis šį pasaulį. Krikščionims mesijas buvo Jėzus, kuris pagal Senajame Testamente išsakytas pranašystes atėjo kaip žmogus. Tačiau žydams anaiptol – jie savo atpirkėjo laukia iki šiol.

Senojo Testamento Agėjo pranašystėje apie Kūrėjo planą sakoma: „Aš supurtysiu visas tautas ir visų tautų laukiamasis ateis.“ Koks gi turėtų būti išganytojas ir kokie ženklai rodys, kad tai tikrai jis? Izraelio žmonės tiki, kad kai pasirodys Abraomo palikuonis, kilęs iš Dovydo šeimos, visi iš karto supras – tai pateptasis karalius. Nes jo viešpatavimo laiku liausis visi karai, ginklai bus perkalti į padargus, įsivyraus taika ir gerovė, jis vadovaus visoms tautoms, tačiau remsis ne jėga ir piktumu, o teisingumu bei meile. Žmonijai svarbiausiu uždaviniu taps dvasinis tobulėjimas ir suartėjimas su Dievu. Ši pranašystė skamba labai gražiai – kas gi nenorėtų ramybės ir susitaikymo, kovų ir mirčių pabaigos. Argi yra tokių, kuriems daug mieliau praleisti laiką mūšio lauke, o ne išgyventi dvasinius malonumus?

Taigi žydai atmeta idėją, kad Jėzus padarė pasaulio perversmą, todėl Naujojo Testamento nelaiko Šventuoju Raštu. O štai krikščionys, kilę iš judaizmo, jokiu būdu negali atmesti Senojo Testamento, nes jame yra visa pradžia ir esmių esmė – Dievo ir žmogaus sandora. Kai šiandieną girdime žodį Biblija, nesukame galvos apie jos atsiradimą, kas ir kaip buvo sujungta, tik žinome, kad tai Šventasis Raštas, kurį sudaro ir Senasis, ir Naujasis Testamentai. Iš tiesų graikiškai biblia yra knygos. Koks tikslus kanonizuotų knygų skaičius sudaro Bibliją netikslinsime, nes įvairios konfesijos vienas pripažįsta, o kitų – ne. Bet svarbiausiu judesiu turėtume laikyti tai, kad daugybė knygų – šventraščių – buvo suvienyta ir taikiai sugyvena ne tik krikščionių, bet apskritai visų kultūringų žmonių sąmonėje.

O jei panagrinėtume žodžio „biblioteka“ reikšmę? Taip, knygų saugykla. Belieka įsivaizduoti, kiek šimtų tūkstančių leidinių „gyvena“ didžiosiose pasaulio bibliotekose. Vienoje lentynoje susitinka skirtingų tautų, tikėjimų, pasaulėžiūrų, patirčių, priešingų tiesų ir atradimų, mokslinių ir fantastinių, utopinių ir apokaliptinių knygų autoriai. Viename pastate susijungia žingeidieji, kuriems svarbus protinis, dvasinis, religinis augimas, savišvieta ir saviaukla. Utopiškai žiūrint – didžioji dalis bibliotekos žmonių siekia suprasti šį pasaulį ir yra linkę jį saugoti, o ne niokoti ir ardyti. Žvelgiant metaforiškai – Mesijas seniai viešpatauja bibliotekoje, dvasinio tobulėjimo, gerovės, taikos ir ramybės karalystėje, saugančioje visokias biblijas, pranašaujančias Jo atėjimą.

2019-11-19
Tags: