Kadras iš filmo „Namas, kurį pastatė Džekas“ (The House That Jack Built), rež. Larsas von Trieras, 2018
Vladas Rožėnas

Mėsa be sielos, arba meilė kino beprasmybei

Ethanas Hawke’as į naujienų puslapius kadaise pateko išsakęs tokią dabar itin nepopuliarią nuomonę – Nicolas Cage’as yra geras aktorius. „Tai pirmas aktorius nuo Marlono Brando, padaręs su vaidybos menu kažką naujo“, – per vieną interviu apie kolegą aiškino jis.

Tuomet internautus tokia mintis šokiravo. Juk N. Cage’as šiandien geriausiai žinomas kaip memas: jis ne verkia, o bliauna, ne pyksta, bet šaukia iš įsiūčio ir ne subtiliai užsimena, o rėkia tiesiai į akis. Sunku suprasti, jog kai kam tai gali atrodyti tikroviška.

Tačiau verta iškelti hipotezę, kurią ir nurodo E. Hawke’as. Galbūt N. Cage’as yra geras aktorius ne nepaisant to, kad ekrane atrodo nenatūraliai, o būtent dėl savo dirbtinumo. Galbūt iš įsiūčio drimbančios putos ir skausmo ašaros jo vaidyboje peržengia priimtas normas tyčia bandant nutolti nuo to, kaip mes suprantame aktorystę ir galų gale kiną.

N. Cage’o nuopuolis į kvailus, mažo biudžeto filmus taip pat, rodos, ne atsitiktinis, o labai kryptingas noras būti „B kategorijos“ kino veidu. Klasikine prasme tai reikėtų apibrėžti kaip mažo biudžeto pramoginius filmus, nepaisančius aukštų kinematografinių standartų. Jie tarsi holivudinių juostų vaikai, kuriems įdomus tik veiksmas: automobilių gaudynės, susišaudymai ir, svarbiausia, absoliutus smurto perteklius. Tad sąmoningai prasilenkiama su tikroviškumu – tikslas yra parodyti nuo tikro pasaulio išlaisvintą pramogą.

Turbūt garsiausiai nuskambėjęs pastarųjų metų pavyzdys – „Sharknado“, kuriame uraganas į miestą atskraidina armiją ryklių žudikų. Tiesiog taip paprastai. Ir dėl logikos klaidų neprisikabinsi, nes „Sharknado“ šaukte šaukia, kad logika jam nerūpi.

Tikrų „B filmų“ žiūrovų ratas gana siauras ir nišinis, tačiau įdomesnis faktas yra tas, kad šis stilius akivaizdžiai daro įtaką didesniems komerciniams ir net festivaliniams filmams. Tai, kas prieš kelis dešimtmečius buvo matoma kaip prasto skonio kinas, šiandien vertinama visiškai rimtai.

Šios tendencijos apraiškų netrūksta ir Lietuvoje. Užsienio festivaliuose populiarios vidurnakčio seansų programos, skirtos žanriniam kinui, variacija „Scanoramoje“ gyvuoja „Naktinių būtybių“ vardu, dar visai neseniai „Romuvoje“ rodytas vienas blogiausių visų laikų filmų „Kambarys“ (The Room), o ir garsiausias šių metų „B kategorijos“ trileris „Mendė“ (Mandy) su tuo pačiu N. Cage’u taip pat jau pristatytas lapkritį vykusiame siaubo maratone Vilniuje.

Visa tai verčia užduoti klausimą: kam reikia estetinių pasirinkimų, iš pamatų devalvuojančių žiaurumą ir agresiją? Kodėl daugybei festivalinių filmų aiškinant žmonių susvetimėjimą bei užslėptą neapykantą, kita dalis žengia į priešingą pusę ir rodo su elementaria logika prasilenkiančius siužetus, groteskiškas mirtis, bukus veikėjus ir net vizualiai signalizuoja dirbtinumą? Kodėl ši tendencija plinta net naujovėms skeptiškoje Lietuvos kino rinkoje? Ir svarbiausia… ar N. Cage’as yra geras aktorius?

Greičiausiai visų pirma reiktų pažvelgti į kelis klasikinius „B kino“ pavyzdžius, tiksliau apsibrėžiant, kodėl jie yra B ir kodėl išlaiko kultinių filmų statusą.

Kaune rodyto „Kambario“ populiarumas nuo išleidimo 2003-iaisiais tik kyla. Tai paaiškinama ne vien juokinga vaidyba ir scenarijumi, bet ir tuo, kad „Kambarys“ yra netyčinė oskarinės santykių dramos parodija.

Istorijos centre – tobulas vyras, kaip pridera doram kapitalistui dirbantis banke neaišku ką, bet keliskart pabrėžiama, kad labai sėkmingai. Šalia jo – moteris, į tą tobulą meilę atsakanti išdavyste su geriausiu protagonisto draugu. Keliais sakiniais sunku nupasakoti juostos siužetą, tačiau tarp tyčinių ir netyčinių aplinkkelių slepiasi meilės trikampis, kurio pagrindinis veikėjas skaudinamas merginos, draugų ir viso pasaulio.

Katastrofiškas Tommy’io Wiseau filmas toks patrauklus, nes seka žiūrovui pažįstama logika, nuvesdamas ją absurdiškais klystkeliais. Tarpusavio santykius narpliojančiose JAV nepriklausomose dramose šeima antroje pusėje visuomet įsikalba ir kaltinimai išdavystėmis bei nemeile virsta vienas po kito. Taip drąsiai, kaip tikrovėje niekas niekada neišrėžtų.

„Kambaryje“ šis žmonių supaprastinimas pakeliamas kvadratu ir paties T. Wiseau suvaidintas veikėjas savo sužadėtinės įpykęs klausia: „Ar tu supranti gyvenimą?! Ar supranti?!“ Kino dramos tingumas skatina ne tik asmenines nuoskaudas išdrėbti keliomis elementariomis frazėmis, bet ir perauga į dialogus, kurie, tiesiogine tų žodžių prasme, yra apie visą gyvenimą.

T. Wiseau nesistengė pajuokti. Jo veikėjas turėjo būti tradicinis holivudinis vyro idealas, bet išėjo toks nepanašus į gyvą žmogų, kad belieka tik kvatotis. „Kambarys“ yra tarsi parodija, bet ne tik parodija. T. Wiseau sukūrė unikalų toną, išlaikantį ironijos kandumą ir pabrėžiantį (nors ir netyčia) klišes, prie kurių esame pernelyg pripratę, bet nepasižymintį parodijai būdingu snobizmu ir šiaip tiesiog smagų. Smagų ne sąskaita tų, kuriuos pašiepia, bet iš savęs paties.

Žymos: