fbpx

Menininkai vandalai – naujojo meno kūrėjai

Corinna Nicole

Vandalizmas, nukreiptas prieš meno kūrinius, arba jų niekinimas tam, jog būtų sukurti kiti meno kūriniai, kelia daug klausimų. Kaip aiškinti tokią elgseną? Kodėl tai darantiems menininkams pavyksta išsisukti nuo bausmės? Galų gale, ar vandalizmas gali būti priimtinas kaip kūrybinė praktika? Nors tradiciškai manoma, kad meno niekinimas yra spontaniškas siautėjančio individo veiksmas, pasak britų kūrėjo Damieno Hirsto, kūrėjai jo gali imtis sąmoningai, kaip „tikslingos, metodiškos ar sistemiškos praktikos, kurioje subjekto pasirinkimas toli gražu nėra atsitiktinis“.

Štai keletas šį teiginį iliustruojančių menininkų, tvirtinančių, jog kuria niekindami meno kūrinius ar juos be leidimo pakeisdami, pavyzdžių.

Nusišlapinti į M. Duchampo „Fontaną“

Kartu dirbantys kinų performanso autoriai Yuan Cai’us ir Jian Jun Xi save regi dominuojančių meno tendencijų nuošalėje. Jie tvirtina, kad menas tėra kvietimas kurti, o tikroji kūryba – sąveikos su meno kūriniais formos. 1999 metais jiedu buvo suimti už tai, jog „Tate Modern“ šiuolaikinio meno galerijoje Londone nusirengė ir menininkės Tracy Emin kūrinį „Mano lova“ (My Bed, 1998) panaudojo pagalvių mūšiui. Yuan Cai’us vėliau pareiškė, kad jie abu manė tokiais veiksmais kuriantys kažką naujo. Pats performansas akivaizdžiai buvo suplanuotas – duetas galerijos lankytojams išdalino skrajutes apie numatomą įvykį.

Toje pačioje Londono „Tate Modern“ minėtieji kinų menininkai kartą nusišlapino ant Marcelio Duchampo „Fontano“ (Fountain, 1917), taip įsitraukdami į sudėtingą teorinę diskusiją su siurrealistų meno teorijomis. Mat XX a. pradžioje M. Duchampas sukūrė „ready-made“ sąvoką. Jos esmė – bet kuris daiktas gali būti vertinamas kaip menas, tereikia pakeisti jo kontekstą. Taip atsirado „Fountain“ – pisuaras, pagal visai neseniai vykusią apklausą pripažintas įtakingiausiu praėjusio šimtmečio meno kūriniu. Paaiškindamas savo veiksmus, Yuan Cai’us tvirtino, jog pisuarą jie suprato kaip kvietimą. Nes, kaip sakė M. Duchampas, viskas priklauso nuo menininko pasirinkimo – tai jis sprendžia, kas yra menas. Jie tik pakluso autoriaus raginimui…

Ar galima liestis prie Yoko Ono kūrinių?

Menininkas Jake’as Plattas taip pat tvirtina tikįs, kad kūrinys vilioja, o kartais net verčia aktyviai veikti. Jis, būdamas 22 metų amžiaus ir prisistatydamas „kartais studijuojančiu meną“, 1997 metais Cincinačio šiuolaikinio meno centre nusprendė sureaguoti į Yoko Ono instaliaciją „Part Painting / A Circle“ (1994), kurios pavadinimą galima suprasti kaip „nebaigtas kūrinys“. Ji buvo sudaryta iš 24 baltų panelių, nuklojusių salės sienas, kuriose – autorės nubrėžta ryški juoda linija. J. Plattas, anotacijoje perskaitęs, jog niekas negali reikalauti nesiliesti prie meno, juodąją liniją nusprendė papildyti raudona. Kol apsauga susigriebė, jis raudonu markeriu jau buvo paženklinęs penkias paneles.

Pati Y. Ono savo instaliacijos ekspozicijoje ragino žiūrovus nebūti tik stebėtojais, bet ir palikti atsiliepimus, prilipintus prie dviejų akmenų krūvų. Viena jų vadinosi „Džiaugsmas“, kita – „Skausmas“. J. Plattas, sekdamas „Fluxus“ ideologija, raginimą veikti aiškiai suprato žymiai plačiau. Nors su minėtuoju judėjimu buvo susijusi ir pati Y. Ono, tačiau, kaip pasakojama, ji nebuvo sužavėta J. Platto veiksmais. Matyt, autorei reikėjo patikslinti, prie kurių meno kūrinių liestis galima.

2018-07-24
Tags: