fbpx

Menas pamatyti pasaulį be savęs

Kirill Kobrin

Aleksandras Piatigorskis paskutiniaisiais gyvenimo metais daug mąstė apie galimybę sukurti neantropocentrinę filosofiją. Ne tokią filosofiją, kurios tema būtų viskas, išskyrus žmogų. Ne, Piatigorskis turėjo omeny ką kitą – tai, kad pats žmogus nėra privilegijuota vieta, iš kurios vyksta mąstymas, jis nėra mąstymo vieta.

Nėra keistesnės – bet ir patrauklesnės – idėjos. Bent taip atrodo šiandieną, greitomis atidundančios mūsų pačių rankų darbo ekologinės katastrofos akivaizdoje. Kalbama, žinoma, ir ne apie religinę filosofiją, ne apie monoteistinę religiją, kurioje visa ko, taip pat ir mąstymo, šaltinis yra Dievas. Dievas mąsto – jo dėka mąstome ir mes. Dievas apdovanojo savo kūrinius sąmone ir mes, sąmoningai mąstydami, tuo pačiu šloviname Jį. Neantropocentrinė filosofija turi omeny ką kitą, bent ta, kurią mėgino sukurti Piatigorskis. Joje egzistavo prielaida, jog kažkur yra tam tikra mąstymo vieta, nesanti nei Dievas, nei žmogus; tai toks taškas (arba erdvė), į kurį patekę mes pradedame mąstyti. Ši mintis tuo pat metu charakteringa ir kai kurioms budizmo mokykloms su jų neidentifikuojamos sąmonės, mąstančios pasaulį kaip Tuštumą, idėja, – ir kartu itin vakarietiška, artima filosofinei fenomenologijai.

„Koks absurdas! – sušuks tūlas skaitytojas. – Jei mąsto ne žmogus ir net ne Dievas, tuomet kas?“ Dalykas tas, kad „kas“ čia visai nereikalingas. Žmonės sau, mąstymas sau. Kartais jie sutampa, kartais ne. Be abejo, kalbu ne apie „sąmonės srautą“, neva Jameso Joyce’o rekonstruotą „Ulise“. Ten būtent srautas, kuriame sąmonė paskendo ir srūva kartu su gyvenimo tėkme bei žmogaus psichinėmis reakcijomis į gyvenimą. Tačiau net šiame romane, į pačią jo pabaigą, imi įtarinėti, kad Leopoldo Bliumo vidinis monologas (pereinantis į dialogą ir net į travesti pjesę su daugybe veikėjų) egzistuoja be jo. Bliumas sau, jo sąmonės srautas – sau. Juolab tai yra teisinga kalbant apie konkrečią sąmonę, kuri ne „į kažką reaguoja“, o „mąsto“, apie sąmonę su jos nuosavu tvarkaraščiu, agenda.

Taigi, sąmonės tаškas, arba zona, arba net erdvė, kurion patekę mes pradedame mąstyti, susimąstome. Liovęsi filosofuoti, tapsime neįveikiamo metaforos žavesio aukomis. Ta metafora – apie tai, kad yra tokia vieta (arba vietos), kur „nusimetаme“ save, išsilaisviname nuo įkyrėjusių savęs kaip human beings ir iš tikrųjų atsirandame pasaulyje, sumanytame ir egzistavusiame be mūsų. Тiksliau taip: iki mūsų ir – jau po žmogaus atsiradimo – po mūsų. Kvestionuojama ne tai, ar mąstė dinozaurai ir seniai dulkėmis ar nafta virtę augalai, o ar apskritai įmanoma tai galvoti? Ir ar įmanoma bent pamąstyti šiuolaikinį pasaulį, mums nedalyvaujant tame mąstyme, žiūrint ne iš mūsų taško? Žvelgiant ne idiotiškos, vien save mylinčios, narcisistinės, žiaurios, niekšingos ir bukos žmonių genties akimis?

Nuo kažkurios akimirkos žmonės panūdo vaizduoti pasaulį be savęs, pirmiausia tapyboje. Visi žino, kad buvo (ir yra) peizažų, kuriuose matyti žmogaus buvimo pėdsakų arba tokių, kuriuose, regis, jokių ženklų nelikę. Tačiau iš esmės šiedu požiūriai į pasaulį vienas nuo kito visai nesiskiria, nors iš pradžių taip ir atrodo. Tiesiog vienuose paveiksluose žmogus vizualiai dalyvauja – su visais savo produktais ir veiklos rezultatais, o kituose… taip pat dalyvauja, bet savo nebuvimu, žiūrovą veikiant tuo, kas lieka už paveikslo ribų. Maža to, pati mintis nupiešti vietą, kurioje nėra žmogaus, yra perdėm žmogiška. Ir net ne todėl, kad paveikslą kūrė žmogus žmonėms, ne todėl, kad jis materialiai yra vienų žmonių pagamintos drobės ir kitų žmonių pagamintų dažų kombinacija, įrėminta trečios grupės žmonių pagamintu rėmu. Pati mintis pavaizduoti vietą, kurioje nebūtų „tokių kaip aš“, numano to „aš“ dalyvavimą.

2020-07-22