Tomo Kos iliustracijos
Evelina Savickaitė-Kazlauskė

MENAS (NE)GYDO

Kai menas sergsti nuo chaoso

„Oho, kaip išlaisvėjai, – stebisi moters vidine ir kūrybine raida kiti terapinio meno grupės dalyviai. – Drąsesni ir išraiškingesni tavo potėpiai, ir simboliai – kviečiantys susimąstyti, be to, juose atpažįstame ir save.“ Žvelgiu į ją ir mąstau, kaip kantriai ji tapė savo kelionę per pastaruosius metus, atėjo nedrąsi, nežinodama, ar ilgai čia pasiliks, nes menininke savęs niekada nevadino. Pasak moters, besąlygiškai palaikanti, neteisianti, meistriškumo nereikalavusi aplinka – raktas į jos vidinį laisvėjimą, asmeninio braižo paieškas.

Meno terapija – dar palyginti jauna sritis, tikinti, kad pasitelkus kūrybą galima geriau pažinti save, netgi įmanoma suvaldyti vidinę sumaištį, leidžiant, jai piešiant ar rašant poeziją, iškilti į paviršių, ir drauge su specialistu išgyventi asmeninių atradimų kupiną kelią. Apibendrinus, menas neretai padeda apeiti gynybinius psichologinius mechanizmus, leisdamas dirstelėti į žmogaus pasąmonę. Kai kurie meno psichoterapeutai savo klientų darbuose gali padėti atpažinti tam tikrus simbolius, galbūt kylančius iš kultūrinio paveldo ar universalios atminties, tokius kaip Didžioji Motina, Animus / Anima (vyriškasis / moteriškasis Sielos aspektai) ar Vidinis Išminčius, apie kuriuos kalbėjo šveicarų psichoanalitikas Carlas Gustavas Jungas, pats kūręs ryškius, metaforų prisodrintus piešinius, prašyte besiprašančius analizės.

Dažnai iš žmogaus pasąmonės plaukia vaizdiniai, kurių simboliškąją prasmę tik jis pats gali numanyti ir išskaityti. Kita vertus, kūrybos procesas gali padėti išsilaisvinti, atrasti kitokį santykį su savimi, kūrybiškai pažvelgti į išgyvenamus sunkumus ir keblius vidinius dialogus. Bolivijos La Pazo ligoninėje besilankiusios pacientės kruopščiai atliktame darbe kartą iškilo ryškių spalvų Švč. Mergelės atvaizdas (gana stiprus to regiono kultūrinis-religinis simbolis), kuris mūsų terapinio pokalbio metu ilgainiui persikūnijo į jos motinos atvaizdą ir atskleidė sudėtingą santykį su ja.

Kartais, dirbdamas su įvairiomis meno priemonėmis, žmogus gali giliau suvokti savo tapatumą, jį priimti ir net keisti santykį su aplinka. Štai vienas jaunuolis ilgus metus negalėjo žiūrėti į save veidrodyje, neleisdavo namiškiams nė prisiartinti su fotoaparatu, tad nuotraukų albumuose paauglystės laikotarpiu liko tuštuma. Terapinėje aplinkoje jis ilgainiui išdrąsėjo, – pasiūlius naudoti fotoaparatą savo idealaus aš ieškojimams ir čia pat atspausdinus nespalvotas asmenines fotografijas, vaikinas įniko jas spalvinti, perbraižyti, dėlioti, karpyti, „žaisti“ su savo atvaizdu, kol galiausiai su juo susidraugavo. Užteko eilės užsiėmimų, kad netrukus išgirsčiau, jog galų gale per savo gimtadienį jaunuolis paprašė tėvų jį nufotografuoti. Netrukus išaiškėjo, ir kokia gyvenimo kryptimi jis pasirengęs keliauti.

Ar menas dažniau sergsti nuo audrų, ar dar labiau aitrina žaizdas, klausimas vis dar aktualus. Aristotelis yra užsiminęs apie katarsį, graikų kalboje reiškiantį apsivalymą, poezijoje. Kartą vienoje grupėje pačiai teko išgyventi spontaniško šokio jėgą, išgryninančią ir išlaisvinančią. Kita dalyvė, stebėjusi iš pradžių nedrąsių, vėliau – veržlių ir iškalbingų judesių eigą ir reflektuodama, kas įvyko, nesulaikė ašarų. Pasirodo, kad tame „paleisto paukščio skrydyje“ užaugo ji pati.

Anglų poetas Johnas Trappas, kalbėdamas apie meno kūriniu išreikštą tragediją, vadina ją homeopatija, paprastai tariant – nuo ko susirgai, tuo gydykis. Anksčiau medicinoje buvo tikima, kad tos pačios medžiagos naudojimas problemai spręsti gali neutralizuoti neigiamą efektą, pvz. rūgštis neutralizuoti rūgštį. Tad tragedijos išgyvenimas iš naujo kitoje (šįkart – meninėje) aplinkoje gali nuimti dvasinę naštą ir netgi apsaugoti nuo galimų ateities nuopuolių ar sunkumų. Gydantieji menu teigia, kad kūrybinio proceso metu sukurta saugi atmosfera gali žmogui padėti pažinti jo vidinius procesus, atrasti išteklius, kad šis geriau suvoktų, kas vyksta jo vidiniame pasaulyje, traumas iš naujo išgyventų lengvesne forma, šįkart – saugiai, pamažu įsisąmonindamas asmeninę patirtį.

„Tavyje turi tvyroti chaosas, kad pagimdytum šokančią žvaigždę“, – perspėjo Friedrichas Nietzsche’ė. Kadaise Anna, Sigmundo Freudo kolegos Josepho Brauerio pacientė, buvo skatinama išrašyti savo baugias mintis jos mėgstama poetine forma. S. Freudas, austrų psichoanalizės įkūrėjas, pabrėžė emocijų, praeities išgyvenimų iškrovos jėgą. Tad kai kurie autoriai, kaip, pavyzdžiui, Stephenas Halliwelas, sako, kad menas būtent ir yra ta emocinė iškrova. 1967 m. Pulitzerio premiją už poeziją gavusi amerikiečių poetė Anna Sexton, nuogų ir itin stiprių emocijų išrašymo ėmėsi paskatinta savo terapeuto dr. Martino Orto. Jos darbai, priklausantys išpažintinės poezijos žanrui, netrukus sutraukė būrį gerbėjų. Panašiai viena įtakingiausių poečių, to paties žanro atstovių, Sylvia Plath guodėsi, kad dėl nelaimingos paauglystės ji atsidavė dienoraščių ir pasakojimų rašymui, o daugiausiai emocinių eilėraščių kūrėja išguldė po skyrybų su anglų poetu Tedu Hughesu, kurio S. Plath gerbėjai negali pakęsti, mat, jų manymu, būtent jo intrigų nestokojantis gyvenimas ir sudėtingi judviejų santykiai paskatino garsią poetę įkišti galvą į orkaitę ir taip nusižudyti. Nors šioji iš tiesų ilgus metus sirgo depresija.

Žymos: