Melita Vilkevičiūtė | Poezija

***

Nuo nėra laiko iki nėra kito laiko
Nelabai toli eiti
Vienas neasfaltuotas kelias link namų
Kur tėvas pirmą kartą primušė motiną
Vienas drugys, kuris nutūpia ant bato
Tave krečia drugys, drauge
Vienas aktas
Nuo drobės ant lovos peršokęs
Namuose
Kur tu pirmą kartą primušei tėvą
Vienas prasigėręs poetas
Besikalatojančiais pirštais rašantis žodį
Ir iškart jį nubraukiantis
Dar labiau besikalatojančiais
Tave krečia žodis, poete
Nemirk, poete
Nuo nėra laiko iki nėra kito laiko
Nelabai toli eiti

***

Nori?
Nuskusiu tau barzdą
Pavedžiosiu šunį
Iškrapštysiu plaukus iš nosies
Paskaitysiu balsu
Ant šepetėlio išspausiu dantų pastos
Nori?
Paliesk mano krūtį bažnyčioj
Nepalikim arbatos
Parūkykim

Aš nerūkau
Man tik taip smalsu
Pasikalbėt su tavim spragsinčiais cigarečių galais
Pasišviest jais kelią namo

Nori?
Nenori.

Jaunosios poetės Melitos Vilkevičiūtės manymu, didžiausias sąmoningumas – nepamiršti tirti ir mėgautis kiekvienu santykiu – tiek fiziškuoju, naudojant visus šešis pojūčius, tiek metafiziškuoju, su kitu žmogumi. Galbūt todėl, kad santykis, dažnai neatsiejamas nuo skaudulio, jai regisi kaip didžiausias žmogaus „aš“ ir viso pasaulio formuotojas, mergina pasirinko studijuoti politikos mokslus. „Nors gal esmė ta, kad man visad buvo labai baisu žengti ten, kur mano buvimas nėra savaime suprantamas, o erdvės dar nepažintos, bet visi į mane per devyniolika metų sukritę patyrimai baimės akivaizdoj šnibžda tik „eik, eik ir dairykis“, – priduria ji.

Žymos: