Šokio spektaklis „Šventasis pavasaris“ (Chor. Yossi Bergas ir Odedas Grafas). Tamaros Lam nuotrauka
Silvija Čižaitė-Rudokienė

Mažasis Izraelis Kaune

Jei Viešpats nestato namų, veltui vargsta statytojai. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai.

Veltui keliatės prieš aušrą ir vargstate ligi vėlyvos nakties. Jūs valgote vargo duoną. O savo mylimajam Viešpats duoda miegą.

Ps 127 (1:2)

Savąją būtį mes dažniausiai apibrėžiame nematerialiai. Daiktai mus gali įprasminti nebent trumpam arba patys tapti reikšmingais tik tuomet, kai įgyja materialiai neišmatuojamą vertę (pavyzdžiui, yra svarbūs kaip reliktai ar pan.). Mes – žmonija – esame daugis, esame kultūra, drauge su tradicijomis, istorija, pasakomis, kolektyvine atmintimi ir būtimi, su žemiškais siekiais, kurie archetipiniame pasaulyje gyvena vienyje su religija, dvasia, materija. Visai neseniai netoli lietuviškų dirbamų žemių mačiau stovintį didelį kryžių, ant kurio išraižyta: „Dieve, saugok mus ir mūsų laukus.“ Nes be laukų mes niekas. Taip buvo gyvenama pilnatvėje, kol savo tuštumos neėmėme pildyti mobiliaisiais telefonais ir blizgančiomis asmenukėmis. Niekai, kiekviena išvarytoji tauta turi bent kartą dykumoje pasistatyti auksinį jautį. Galbūt dabar mūsiškis kiek kičinis ir iš putplasčio, bet tai nesvarbu, kol kas jis savo funkciją atlieka puikiai.

Praeitimi dažnai kuriame ateitį, tad neatsiejamai – ir šiuolaikinę kultūrą. Kokia kalba prabilti keturiasdešimt metų dykumoje klaidžiojusiai, per Raudonąją jūrą perbridusiai ir auksinį jautį garbinančiai tautai? Tautai, patyrusiai genocido smūgius ir po ilgų klajonių atradusiai Pažadėtąją žemę. Šioje Žemėje gyvenant atsiskyrus Raudų siena ir nuolatinėje kovoje, aidint ginklų salvėms. Tampant tiek gelbėtoju, tiek puolančiuoju, kuomet riba tarp gėrio ir blogio tėra išties sąlyginė, nes nebeaišku, kur tiesa, kur melas. Tai, kas buvo paprasta ir tikra, apkaustoma sąlygų, kontekstų, žiūros taškų ir panašiomis grandinėmis. Išrinktoji tauta, mėginanti dar kartą nebepasistatyti auksinio jaučio, neprarasti savojo identiteto, išlikti dykumoje, kurią vadina Pažadėtąja žeme, tačiau tuo pat metu būti šiuolaikiška, inovatyvi, lyderiauti deimantų rinkoje. Įmanoma? Galbūt. Tačiau atsakymus, kaip ir klausimus, turbūt geriausiai geba kelti bei spręsti būtent kultūros nešėjai. Kaip kad tamsą ir nežinomybę ne vienam meno kūriniui, o turbūt ir pačiam gyvenimui, įkvėpė Edgaro Allano Poe varnas, kranksintis „niekados…“. Tad kas gi dar, jei ne universali šokio kalba, nesukaustyta lingvistinių skirtumų, gali tapti naujuoju Babelio bokštu, kylančiu pažinimo link?

Žymos: