Dailininkės Marcės Katiliūtės (1912–1937) atminimui

Ar sava mirtimi mirė Sapfo? Jos nenužudė vyrai. Nors vėliau, po kelių šimtų metų, bandė. Nupiešė šokančią nuo uolos: nemylimą ir negražią. O mes jais šiukštu netikėkim.
Kai žiūriu į savo akis – o aš dažnai matau savo akis, net nežiūrėdama veidrodin – jos išsiplečia, tampa bedugnės. Didelės, mėlynos akys. Didesnės ir mėlynesnės nei fotografijose. Ne moteriškos – žmogiškos. Aš visų pirma – žmogus, o tik paskui moteris.
Gaila, kad žmonės tokie mirtingi. Geriau jau mirtų visi vyrai, moterys, mokytojai, valdininkai, stipendijų skirstytojai, žurnalistai, politikai, prezidentai, o liktų tikri, gyvi žmonės. Su jais pajėgčiau gyventi.
Žmonės mane pakelia, kai krintu. Žmonės, tikėjimas, kad yra žmonių, net jeigu sėdžiu viena ir spoksau pro langą į klevo lają – žiūrėjimas vietoj pusryčių, cigaretė vietoj kavos.
„Tau reikia išmokti prancūzų.“ – „Mane kviečia Paryžiun?“ – „Ne, tu lieki. Bet užtat galėsi dirbti muziejaus budėtoja. Tereikia išmokti prancūzų…“ – „Cha.“ – „Užtat nemirsi iš bado! Iš laimės dainuok!“ Dainuoju.
Vyrai yra nužudę daug moterų. Argi ne? Tolstojus nužudė Kareniną. Flaubert’as nunuodijo Bovary. Shakespeare’as Ofeliją nuskandino. Kas dar? Reikia daugiau pavyzdžių? Jau pavargau nuo šitų trijų vardijimo.
O priemonės kokios: kaulus traiškantis traukinys, žiurknuodžiai, kažkokio srutų upelio vanduo… Nemylinčio vyro žodis. Visais, visais atvejais. Tarsi tas žodis būtų svarbiausias!
Nepamirškime vietinių atvejų: Vienuolis paskandino Veroniką. Nuo tos publikacijos keletą amžių lietuvės, pastojusios ir ketinančios atsikratyti tiek vaisiumi, tiek savimi, bus vadinamos tuo vardu: veronikos. Atrodys blogas ženklas duoti šį vardą mergaitei. Nes jo reikšmė per sunki – nešanti pergalę – per sunki ir skandinanti tarsi akmuo po kaklu. Nepasiduok, Veronika!
Mano vardas kilęs iš Marso ir šaukiasi karo dievo pagalbos. Gal todėl ir kovoju: kariauju su savimi. Savimi, norinčia dar pagyventi pasaulyje. Jei nebūtų tos priešpriešos, jau seniai pasikorusi būčiau. Dar vaikystėje.
Gal manote, kad vaikai nesižudo?
Tiesiog apie vaikų savižudybes garbieji nedrįsta rašyti. Niekas tokių vaizdinių nepakeltų. Vaiko mirtį tegalima konstatuoti – pakelti ir mesti kaip akmenį. Kaip kietą faktą, kurio nepakeisi.
Bet aš išgyvenau tą savo vaikystę. Motinos išdavystę – „Mūsų Marcė keliauja gyventi pas motinos mamą, močiutę, abi mažai kalba – sutars…“ Tai laimė, kad mažai kalba, antraip iš burnos abiem kristų spjūviai, tiršta neapykanta, actas. Močiutės namuose išmokau gyventi be garso. Ir neapkęsti be garso. Ir nieko nelaukti iš savo kraujo. Ir netikėti niekuo, niekuo, ypač – savo gimdytojais ir nesavanaudiška meile. Kiti man sakydavo, jog tokiu išvarymu pasireiškia šilčiausi tėvų jausmai. „Mes tau gero norėdami darom taip, vaike. Namuose dar keturi maži. Keturios išsižiojusios kiauros burnos. Neturėtume kuo maitinti visų…“ Tikrai? Tai priežastis?
Pas močiutę beveik nieko nevalgiau. Tai, ką įdėdavau skrandin, dažnai išlėkdavo lauk, dar nespėjus nubėgti už tvarto, iki srutų duobės…
Nesuprantu, kodėl jūs atidavėt būtent mane, vyriausiąją dukrą? Juk galėjau padėti jums užauginti mažuosius. Ar negalėjau? Aš juos juk mylėjau. Bent iš pradžių, kol būdavo dar šviežutėliai, pieniški kūdikiai. Matydavau, kaip godžiai jie žinda krūtį. Motinos pienas saldžiausias. Kol nesurūgsta.
Netikėkite motinos meile. Tokio instinkto nėra net gamtoje. Yra liūdesys, tiesa. Postpartum depresija. Bet tai – apie moterį, ne apie vaiko ir motinos ryšį. Motinos pienas saldžiausias tik kūdikiui. Tik iš pradžių. Paskui tyčia siekiama, kad nuo pieno susuktų pilvą. Ir lieka tik skausmas. Noras sugrįžti ten, kur nebuvai. Atgal į tą vandenyną, kur buvo tamsu ir saugu. Visa kita – pradžia tragedijos. Net jei būsi vyrų nenužudyta.
Nes mane nužudė kažkas, ar ne? Prie mano kapo iki šiol spėliojama.
Argi ne vyrai žudikai? Ne giminės? Gal kokia, neduok Dieve, moteris?
Ne, daugiskaita: moterys.
Tylinčios, kai kalbėti reikia, klykiančios, kai geriau patylėtų. Štai po langais, po mano klevu, fanfaros – dvi kaimynės varinėmis gerklėmis. Dvi virtuozės susikalė, lekia į orą kailių skutai, bus kiek kraujo, paskui – melagingos paliaubos. Šitaip jos myli viena kitą. Joms taip gerai. Joms – tik ne man.
Ir Palangoje. Ak, Palanga žiemą! Tai – pragaras! Pragaro sietuva – kaip ir visa Lietuva – kai žiema ir nepajudėsi, kai reikia prietemoje laukti saulės virbalo, vėjo vidinio. Ar judesio, veiksmo – gyvenimo! Man pasodino klasėje tris vaikelius – išmokyk juos rašto. O kaip gi išmokysiu? Kaip juos, aklus, priversiu rašyti, jeigu dar nesuvokia, kas tai yra raidė, kodėl ta raidė egzistuoja, kodėl per raidę bendraujame? Sėdi maži, susigūžę, išgąsdinti mokytojo liniuotės… Pradėjau nuo šypsenos, nuo juokų, nuo žaidimo. Ne, reikia, kad žmonės nuo pat pradžių viską suprastų, reikia nuosekliai, reikia, kad neskubėtų vien peršokti pamokas, antraip tik išlaikys egzaminus, bet pasiliks akli…