Tomo Petreikio nuotrauka
Kalbina Stasys Baltakis

Marijos Kavtaradzės pažadas kine – Rasti prasmę

Jauna režisierė Marija Kavtaradzė su savo ilgametražiu kelio filmu „Išgyventi vasarą“ atėjo tyliai, ramiai padėjo jį ant Toronto kino festivalio svarstyklių lėkštės, o šis atsakė – svaru. Talentui belieka nusilenkti, nes pirmu bandymu ne dažnas nustebina ar juo labiau iki sriūbavimo pravirkdo net kietaskūrius daug filmų mačiusius festivalių rengėjus. Subtilu, nenuspėjama, ritminga, paslaptinga… Drąsu pabūti vidinėje truputį kitokio žmogaus erdvėje, toje pasaulio dalyje, į kurią paprastai pažvelgti nedrįstame ir vengiame.

Labas. Kas Tu?

Apskritai?

Taip, kas Tu esi?

Pradedančioji režisierė ir scenaristė.

O kodėl būtent režisierė?

Nes mėgau žiūrėti filmus, taip viskas prasidėjo. Žiūrėdavau juos ir svajodavau tapti tuo, ką pamatydavau ekrane. Slaptąja agente, kišenvage, samdoma žudike, bet kuo, apie ką būdavo paskutinis matytas filmas. Aš augau, meilė kinui išliko ir supratau, kad noriu pati kurti.

Aktorystė neviliojo?

Vaikystėje vienu periodu norėjau būti aktorė, gal tuo metu, kol dar nelabai žinojau, kas tas režisierius ir ką jis daro. Paauglystėje supratau, kad noriu rašyti ir kurti filmus.

Štai „Nemuno“ žurnalas, imk, jame interviu su Peteriu Greenaway’umi. Tu antra kalbinama kino režisierė, o mano laiminga ranka gerai kompanijai. Tavo sesė Teklė irgi kūrybinga, puikiai rašo. Judviejų tėvai – „prie meno“?

Mūsų tėtis aktorius ir režisierius, tačiau drauge negyvenome. Jis apsistojęs Gruzijoje, tad sunku pasakyti, kad menas buvo „įskiepytas“, bet gal kažkas užkoduota kraujyje yra. O mūsų mama psichologė. Ji mus augino laisvai, kūrybiškai, niekad nekontroliavo, tik palaikė, kad ir ką darytume. Svarbiausias dalykas, kurio mane išmokė ir iki šiol moko mama ir kuris, manau, yra bet kokios kūrybos pagrindas, tai meilė žmogui. Pagarba, supratimas. Vaikystėje, kai jai skųsdavomės kokiu nors „blogu“ bendraklasiu, trukdžiusiu per pamokas, mama sakydavo: „Vargšiukas, tikriausiai jam labai sunku.“ Anuomet būdavo pi̇̀kta, bet augant ir formuojantis labai svarbu išmokti neteisti kitų, nesipiktinant bandyti suprasti, kodėl jie taip elgiasi.

Koks Tavo ryšys su Sakartvelo kultūra?

Kintantis. Visą gyvenimą augome Lietuvoje, nekalbu gruziniškai, dėl to man ji visuomet atrodė tolima ir nepažinta. Tik suaugusi pradėjau daugiau domėtis, pirmus kartus apsilankiau Sakartvele. Būdama ten jaučiu stiprų ryšį su žmonėmis, kultūra, suvokiu, kad didelė mano dalis, kurios dar pakankamai nepažįstu, priklauso būtent šiai šaliai. Žiūrėdama filmus, girdėdama muziką patiriu didelį artumo jausmą, tačiau negalėčiau girtis, kad gerai išmanau Sakartvelo kultūrą.

Ar domiesi Sakartvelo kinu?

Žinoma, labai vertinu ir žaviuosi Otaru Iosselianiu, pamenu, kad atradusi jo filmus jaučiau nepaprastą ryšį su šiuo režisieriumi. Jo filmuose yra užčiuopta tai, kas mane be galo žavi kine ir ką aš pati stengiuosi išmokti valdyti kūryboje – tai nepaaiškinamai lengva laiko tėkmė, paprastumas ir kasdienybės grožis.

Iš pastarųjų metų filmų man labai patiko režisierių Nanos Ekvtimishvili ir Simono Großo bendras darbas „Mano laiminga šeima“. Nors vėlgi negaliu sakyti, kad esu Sarkartvelo kino ekspertė, bet žiūrėdama filmus iš ten jaučiuosi lyg geriau suprasčiau ir savo šaknis, šeimą.

Lankei „Skalvijos“ kino akademiją. Ar nuo pat pradžių buvai tikra, ko sieksi?

Taip, jau žinojau, kad noriu mokytis kino, statyti filmus. Tai mano kūrybinio kelio pradžia, labiausiai besisiejanti su žmonėmis, su kuriais ten susipažinau. Mums pasisekė, nes buvome labai motyvuoti, beveik visi, kuriuos sutikau SKA, taip ir likome kine – Marija Stonytė, Vytautas Katkus, Viktorija Seniut, Gabrielė Urbonaitė, Domas Morkūnas ir kiti. Vienas kitą įkvėpdavom, stengėmės ir kūrėm savo filmus atsidavę ir neskaičiuodami jėgų.

Ir mokantis LMTA man lygiai taip pat pasisekė su bendrakursiais. Visi pabaigę vienaip ar kitaip sukamės kino pasaulyje. Mūsų kurso vadovė buvo Giedrė Beinoriūtė. Ji ne tik gera pedagogė, bet ir drauge su mumis subūrė kino bendruomenę, mūsų kursas Akademijoje pradėjo Šoblės (dokumentinių filmų režisierius) kino klubą, Šoblės festivalį. Ir kurdami mes padėdavom vieni kitiems, kartu ir pasitempdavom lygiuodamiesi vienas į kitą, nes labai stengėmės, buvom ir, manau, esam ambicingi. Paraleliai turėjome ir operatorių kursą – vieni iš kitų mokėmės, dirbome drauge.

Turi savo mokytojų, kurių pavyzdžiu seki, kurie Tau imponuoja?

Giedrė Beinoriūtė visam kursui yra labai svarbi mokytoja. Aš pas ją studijavau ir „Skalvijos“ kino akademijoje, ir LMTA, ir dabar toliau mokausi, tik jau ne kaip studentė.

Lygiai taip pat galėčiau įvardyti žmones, su kuriais dirbu, jie yra ir mano kolegos, ir mokytojai. Su operatoriumi ir režisieriumi Laurynu Bareiša, nufilmavusiu „Išgyventi vasarą“, bendradarbiaujame nuo antro kurso – tiek mano filmuose, tiek jo. Buvau trečiame kurse, kai su Andriumi Blaževičiumi ir sese Tekle kartu pradėjome rašyti „Šventąjį“, tai buvo pirmasis ilgametražis filmas, kurį kūriau. Mes visi daug ko turėjome išmokti, bet man buvo ypač įdomu tobulėti, stebėti, kaip dirba Teklė ir Andrius, kuriems tai buvo jau antrasis bendras filmas (pirmasis – „Dešimt priežasčių“).

Taip pat mokytojais laikau savo mylimus režisierius, kurių filmus žiūriu ne po kartą – Halą Hartley’jų, Krzysztofą Kieślowskį, Antonio’ų Camposą, Joachimą Trierą, Sofią Coppolą ir kitus.

Filme „Šventasis“ pagrindinis personažas savo prasmės paieškose galų gale susidomi prie namo sienos pasirodžiusiu Kristumi ir stebi laukdamas – o gal ir vėl jį išvys? Ar kinas nėra panaši haliucinacija, prasmės pažadas, kai žiūrime į ekraną ir laukiame kažko pasirodant? Ar tas pažadas išpildomas?

Man gražiausia, kai žmogus ieško – prasmės, vilties, net jei tai atrodo juokinga. Todėl man labai svarbi paskutinė „Šventojo“ scena: juk jie ieško tikrumo ir ieško jo prie daugiabučio sienos.

Manau, kad einant į kiną visada, net jei trokštame pramogos, svarbiausia yra pajausti ir išgyventi istorijas, atrasti prasmę. Kartais šis pažadas išpildomas, kartais – ne. Greičiausiai visiems skirtingai. Būna nusivylimų, abejonių, bet aš vis iš naujo atrandu prasmę kine, bandau pati tą pažadą sau ištesėti kurdama tai, kas man atrodo prasminga.

Apie ką Tavo pirmasis ilgametražis filmas „Išgyventi vasarą“? Juk žinai, apie ką jis, ko tyli?

Man jis kalba apie bandymą išgyventi, kai tai atrodo neįmanoma. Tokioje situacijoje išryškėja žmogaus stiprybė kovoti, nors iš šono gali nesimatyti, kad jis tai daro – regis, sėdi ant užpakalinės sėdynės mašinoje užsiparinęs, ir tiek, bet aš matau daug tų veikėjų jėgos, man jie yra herojai. Tai, su kuo susiduria mano personažai, nėra tik būsenos, tai – sunkios ligos, su kuriomis grumiantis nuolat balansuojama tarp gyvenimo ir mirties.

Kuriant šį pasakojimą visi kolegos buvo Tavo bendražygiai iš „Skalvijos“ ir LMTA laikų, gyvenime jie – taip pat draugai; skaičiau titrus, ir vis savi. Ar specialiai rinkaisi partnerius, kadangi tema – tokia jautri ir asmeniška?

Tiesiog norėjau eiti savo keliu su žmonėmis, kuriais pasitikiu ir kuriuos vertinu. Man visada svarbu, kad tie, su kuriais dirbu, gebėtų žiūrėti jautriai, kad jiems rūpėtų, apie ką kuriame filmą.

Jautrių momentų filmuojant buvo daug, pasitaikė scenų, per kurias susigraudindavau prie monitoriaus. Ir ne tik aš, kartais komandos nariai ateidavo ir sakydavo: „Šiandien per pamainą apsiverkiau tris kartus.“

Pasirodė, kad didžiausias iššūkis – net ne dramatiškiausios scenos, kaip kad maniau prieš pradedant. Pasakojime yra ir daug tokių, kuriose veikėjai važiuoja, juokauja, atrodo, lengvi, nerimti pokalbiai, bet būtent po jų man emociškai būdavo sunkiausia. Vėliau svarsčiau, kodėl. Supratau, jog lengviau priimti atviras emocijas, kai žmogus verkia, nebegali nuslėpti, kad yra blogai, o kai žiūri į jį besijuokiantį, nors giliai viduje ir kenčia, tas svoris užgula tave ir esi priverstas jį išgyventi už tą, kuris savo skausmo nepriima.

Tokia mano kaip režisierės užduotis – išjausti, kad suprasčiau, ar tai, ką filmuojame, veikia. Emociškai nelengva, bet toks darbas.

Tavo aktorių pasirinkimas išties puikus, jie labai įtikinamai įsikūnija į pasakojimo personažus.

Ačiū. Dirbome su atrankos režisiere Ieva Kotryna Skirmantaite, dabar gyvenančia Paryžiuje. Žinojau dalį aktorių, kuriuos norėjau pakviesti atlikti konkrečius vaidmenis, bet buvo didelė dalis tų, kurių ieškojome kartu, bandėme sudėlioti, kad visi tiktų, derėtų. Atranka man yra labai svarbi filmo proceso dalis – jei pavyksta, lengviau dirbti toliau. Svarbus ir aktorių profesionalumas, tinkamumas vaidmeniui, ir pajautimas, kad suprasime vieni kitus, pavyks susikalbėti.

Mane šiame filme nustebino aktorių tikslumas, personažų įtaigumas, kuris lietuviškame kine – retas, ir tai, kaip pati supranti, yra režisieriaus nuopelnas. Kaip elgiesi, kai matai, kad aktorius „grybą pjauna“, kaip jam padedi? Teoriškai grindi savo tiesą? Draugiškai, mokytojiškai?

Skirtingai. Priklauso nuo žmogaus. Vienam reikia, kad jį girtum, o kitam tai gali tik trukdyti. Pagrindiniai aktoriai Paulius Markevičius, Indrė Patkauskaitė ir Gelminė Glemžaitė, ši trijulė – savo srities profesionalai ir darbo, ir rezultatų prasme. Jie tikrai gali viską padaryti, bet yra kuklūs, ir kartais atrodo, kad patys nesupranta, kokie yra geri aktoriai. Norėjosi juos tiesiog palaikyti, padrąsinti ir kurti drauge. Jie įsigyveno į mano parašytus personažus ir parodė man apie juos daug daugiau, nei buvo pasakyta „ant popieriaus“.

Ar savo filmą kaip režisierė jau matai jį kurdama, dar prieš parašydama scenarijų? Gal iš anksto esi jį nufilmavusi savo galvoje, todėl viskas taip tikslu? Ar dirbi aikštelėje tol, kol pasieki norimą rezultatą? Regis, nieko nevyksta, o personažai sėdi kadre tokie tikri, kad, atrodo, kažkas jiems nematant ir nežinant ėmė ir nufilmavo viską paslėpta kamera. O gal nėra jokio recepto ir tai – netyčiukas?

Recepto gal ir neturiu, bet mano kūrybos pagrindas, kuriuo aš visada kliaujuosi, yra scenarijus. Jis labai svarbus, filmuojant stengiuosi scenarijaus nekeisti. Galiu keisti kadrus, meninius sprendimus, kartais su operatoriumi mėgstame atrasti ir improvizuoti vietoje. Nesu griežta režisierė, filmavimo aikštelėje bandau ir noriu būti atvira, pavyzdžiui, pamatau kažką netikėta, ko neplanavom, ir noriu tai užfiksuoti. Filme yra detalių, kurios pačios atėjo, „įsiprašė“ į kadrą, ypač kalbant apie gamtą, orą, gyvūnus. Galima visus tuos dalykus ignoruoti laikantis griežto savo plano, bet aš į juos žiūriu kaip į mažus stebuklus, kuriuos norisi išnaudoti – gal man ne veltui juos kažkas atsiuntė.

Nors, kai imamės vaidybinių scenų, dialogų, man svarbu, kad jie būtų pasakyti taip, kaip parašyta. Juos kurdama aš mąsčiau apie situaciją, jausmą, aktorius, tad šie dialogai išjausti, apgalvoti, galbūt todėl ir tikslūs.

Taigi esi iš tų režisierių, kurie reikalauja, kad aktorius ateitų aikštelėn išmokęs tekstą?

Taip. Man tekstas yra svarbus. Daug prie jo dirbu ir perrašinėju, vienoks ar kitoks dialogas su būtent taip sudėliotais žodžiais atsiranda ne veltui. Per repeticijas kalbamės, tikrai priimu pasiūlymus, jeigu jie pasirodo geresni ar patogesni vaidinant, tačiau aikštelėje su tekstu man patinka dirbti labai konkrečiai ir tiksliai.

Kodėl Tavo sesė, taip gerai valdanti žodį, nedalyvavo rašant scenarijų?

Ji visada prisideda, kad ir ką daryčiau – pataria, skaito, komentuoja. Man šitą scenarijų tikriausiai buvo lengviau ir patogiau kurti pačiai, norėjau rašyti laisvai: žinau tašką A, tašką B ir pati kartu su personažais keliauju nuo vieno iki kito. Tai toks asmeninis procesas, kurį geriau pereiti vienam. Pirmas scenarijaus variantas atsirado gana greitai, tačiau po to ilgai perrašinėjau, taisiau. Tuomet ne kartą kreipiausi į sesę patarimo.

Pirmas ilgametražis filmas, ir staiga – Toronto kino festivalis. Kas nors pakito?

Pasidarė ramiau, kad filmas įdomus ir kažkam „iš šono“, labai džiaugiausi, kad daugiau žmonių pamatys mano darbą, kad turėsiu progą susitikti ir bendrauti su žiūrovais. Torontas atvėrė mums daug durų ir į kitus festivalius, atnešė įdomių pažinčių. Labai vertinu šią patirtį.

Toronto publika išties gerai priėmė filmą, buvo gera kartu su žiūrovais sekti tiek kartų matytą pasakojimą ir jis vis tiek nuskambėjo kitaip, nes girdėjome gyvas reakcijas, kurios buvo labai jausmingos.

Kaip vertini dabartinį Lietuvos kiną?

Pozityviai ir optimistiškai. Yra gausybė filmų, kurių laukiu pasirodant – Jurgio Matulevičiaus „Izaoko“, Marijos Stonytės dokumentinio, Linos Lužytės „Pilies“, Ernesto Jankausko „Čia buvo Saša“, Igno Jonyno, Manto Kvedaravičiaus, Aistės Žegulytės, Karolio Kaupinio, Tomo Smulkio, Tomo Vengrio, Marato Sargsyano naujų darbų – tikrai nemažai, kai pradedi galvoti. O kiek pagrindinių festivalių lietuvių apvažiuota vien šiemet – Venecija, Karlovi Varai, Torontas, Lokarnas, Leipcigas ir dar daug kitų.

Kas lėmė tokį Tavo požiūrį? Lietuvos kino centras? Mokykla?

Manau, kad ir LKC, ir akademija. Pradėjus veikti LKC tikrai atsirado daugiau filmų, lengviau gauti paramą. Yra ir priežasčių, kurias sunku konkrečiai įvardyti. Visuomet pamenu, kaip studijų metu Rasa Paukštytė mums pasakė, kad Lietuvos kinas buvo geriausias tuomet, kai režisieriai koridoriuose kino studijoje bendraudavo, šnekėdavosi vieni su kitais.

Aš mūsų aplinkoje, kartoje tai jaučiu: dialogas, palaikymas, pagalba vienas kitam įkvepia ir motyvuoja. Man labai svarbu sekti kolegų pasiekimus ir jais džiaugtis.

O kokią matai ateitį?

Dar šviesesnę. Noriu, kad gerų lietuviškų filmų gausa taptų norma. Tikiuosi, kad kasmet per „Sidabrines gerves“ bus kokie 4–5 stiprūs darbai, kad konkurencija bus didesnė ir dar labiau motyvuojanti.

Na o jei reikėtų palyginti ano laiko filmus – A. Grikevičiaus, R. Vabalo, V. Žalakevičiaus ir A. Žebriūno – su dabartinių jaunųjų režisierių – A. Blaževičiaus, M. Kavtaradzės, K. Kaupinio, J. Matulevičiaus, E. Vertelytės, M. Kvedaravičiaus ir kitų?

Esu tikra, kad visais laikais buvo daug talentingų kino kūrėjų, bet galimybių dabar tikrai gerokai daugiau. Jaunesni pradedame statyti filmus, galime tai daryti pigiau. Žinoma, skaitmena daug ką pakeitė. Lyginti pačių darbų nedrįsčiau, manau, kad kaip Žebriūnas skiriasi nuo Žalakevičiaus, taip dabartiniai režisieriai visi yra skirtingi tarpusavyje, bet taip – tik dar įdomiau.

Grįžtame prie „Išgyventi vasarą“. Kaip ir kur matai savo filmą atgimusio lietuviško kino kontekste?

Man įdomu ir svarbu, kaip žiūrovai vertins mūsų darbą, kaip jį žiūrės, kaip pasakojimą priims plačioji auditorija. Visada apie tai galvoju, noriu, kad mano filmas būtų aktualus įvairiems žmonėms, o ne siauram festivalių lankytojų ratui, kad pasiektų kuo daugiau žiūrovų Lietuvoje, kad jie kuo išsamiau susipažintų su tema, kurią nagrinėju.

Kaip pasirinkai pasakojimo temą?

Kurdama „Išgyventi vasarą“ nė sekundės nebuvau suabejojusi, reikia jo ar ne. Reikia. Žinojau, kad tai svarbu žmonėms, kurie tokią situaciją supranta, tarp jų ir man. Siekiau, kad jie matytų ekrane personažus, kovojančius su psichikos ligomis, ir nesijaustų vieniši su savo išgyvenimais. Lietuvoje, kaip ir daug kur, psichikos ligos yra stigmatizuojamos. Deja, dar egzistuoja labai daug legendų: jei gulėsi ligoninėje, turėsi kažkokį mistinį įrašą ir nesusirasi darbo, negalėsi vairuoti automobilio, gersi vaistus, o tai reiškia, kad būtinai tapsi priklausomas ir t. t.

Vyrauja tiek daug įvairiausių mitų, kurie yra nesąmonė, kad žmonės, užuot gydęsi patys ar skatinę savo artimuosius kreiptis pagalbos, to nedaro. Tai artina prie mirties.

Todėl man kurti filmą atrodė būtinybė, norėjau paprastai ir kasdieniškai pažiūrėti į šias legendomis apipintas ligas, ligonines. Pasakojimo personažai yra jauni, gražūs, paprasti žmonės – kaip mes, mūsų draugai, giminės. Jie nėra keistuoliai ar pavojingi, sudvasinti ir praregėję, bet turi psichikos problemų, serga, todėl guli Vasaros gatvėje. Nesinorėjo to sureikšminti. Taip tiesiog būna, žmonės serga, ir tiek.

„Pamišęs“ apie gyvenimą žino daugiau nei „normalus“, yra arčiau Dievo – tokia dostojevskiška perspektyva. Ji vėliau pasirodo daugybėje filmų, literatūros kūrinių, pjesių. Tačiau lietuvių kultūroje šis motyvas nedažnas – be Antano Vienuolio „Inteligentų palatos“ ar Antano Škėmos „Baltos drobulės“ nelabai yra ką paminėti. Kodėl „Išgyventi vasarą“ grįžti prie prasmės paieškų būtent stebėdama „pamišusius“ ir dar atsidūrusius kelyje? Ką XXI a. atskleidžia ši dostojevskiška situacija?

Aš tokių vertinimų norėčiau vengti. Filme man svarbiau buvo ištrinti ribą tarp „normalumo“ ir „nenormalumo“ arba, kaip jūs sakote, „pamišimo“. Žinoma, dažnai tiek literatūroje, tiek kine „pamišimas“ yra romantizuojamas, ir apie menininkus mėgstame kalbėti apgobdami juos „beprotybės“ aura ir taip jiems suteikdami svarbos, praregėjimo iliuziją. Nenorėjau kalbėti apie šventą pamišimą, atvedantį prie prasmės. Gal net atvirkščiai, išgyvenęs tiek kančios, esi priverstas susikurti savo prasmę, nes sunku įsisąmoninti, kad tai galėjo vykti veltui.

Filme man buvo svarbu kalbėti kuo paprasčiau, kasdieniškiau, nes manau, kad dėl „pamišimo“ romantizavimo galima nukentėti lygiai taip pat skaudžiai, kaip nuo psichikos ligų stigmatizavimo. Žmonės dažnai nurašo kenčiančius menininkus kaip „praregėjusius“ išminčius, nors kartais labiausiai jiems reikia pagalbos, o ne abstraktaus žavėjimosi iš šalies. Dėl to vyrauja didžiulė baimė, kad jeigu tai pripažinsi, imsi gydytis, tuomet kažką prarasi. Tas „kažkas“, matyt, ir yra idealizuotasis „pamišimas“. Tai, lygiai kaip ir baimė kreiptis pagalbos dėl vyraujančių mitų, gali atvesti prie dar didesnės kančios, dažnai – net mirties.

Savižudybių skaičius Lietuvoje mažėja, girdėjai apie tai?

Bet vis dar nepakankamai. Yra gerų dalykų, projektų, gerbiu ir vertinu tuos, kurie šioje srityje nuosekliai dirba kiekvieną dieną. Tačiau negalime sakyti, kad „viskas, savižudybių skaičius mažėja, mes susitvarkėme su šita problema“, svarbu, kad ir žmonėms „viršuje“ šis klausimas būtų prioritetinis, o ne tik tai saujelei aktyvių psichologų, psichiatrų, aktyvistų. Visgi savižudybės yra viena iš pagrindinių mirties priežasčių visame pasaulyje.

Kartais sakydavau, kad filmo montažas – viena šleivų Lietuvos kino kojų, dėl kurios jis taip šlubuoja. Kas Tau yra montažas? Kaip sekėsi dirbti su Domu Petroniu?

Puikiai. Iš pradžių į filmo medžiagą žiūrėjau labiau jausmiškai, o Domas sugebėjo pažvelgti atsiečiau, „šalčiau“, dėl to mūsų duetas derėjo. Montažo procese stengiuosi neprisirišti prie medžiagos, man svarbu, kad šalia būtų montažo režisierius, kurio idėjomis ir skoniu pasitikiu.
Žinoma, sunkiausia darbo dalis buvo vėlyvoji, kai jau per gerai žinojom kiekvieną sekundę ir momentą, kai būtinai reikėjo atsitraukti. Gaila, kad neįmanoma įgauti gebėjimo savo filmą pamatyti kaskart naujai, kaip pirmą kartą.

Ar dar norisi ką nors keisti?

Ne, jau nebesinori. Baigus montuoti per technines peržiūras vis kildavo minčių, kad reiktų patobulinti vieną ar kitą dalyką, gal net reikėjo kitaip filmuoti ar rašyti, tačiau po premjeros man pasidarė ramu. Pajutau, kad pasakojimas nebepriklauso man, jis jau laisvas gyventi savo gyvenimą.

Jautiesi susiformavusi kaip režisierė?

Nežinau, manau, formuosiuosi su kiekvienu filmu.

O amatą jauti?

Jaučiu, bet, aišku, dar turiu kur tobulėti. Pati sau pasakiau, kad „Išgyventi vasarą“ buvo mano neoficialus magistras. Mokiausi iš komandos narių, kai filmavom, montavom su Domu, kai dirbom prie garso su Julium Grigelioniu, prie spalvų su Justinu Vencium. Didžiausia mokykla ir geriausia patirtis yra tiesiog būti kiekviename filmo etapo procese neskubant, leidžiant sau klausinėti ir semtis patirties iš jaunų profesionalių kolegų, kurių amatą ir idėjas labai gerbiu.

Ar kitas filmas – jau pakeliui?

Rašau, bet pasakojimo idėjos pristatyti dar negalėčiau. Svarbiausia man yra neprarasti formos, tad stengiuosi nuolat rašyti.

Žymos: