Mariana Orantes

Viena pagrindinių temų Meksikos prozininkės, poetės ir eseistės Marianos Orantes kūryboje yra smurtas bei žmogžudystės. „Karalių ir prezidentų karūnavimas – svarbūs visuomenės įvykiai, – viename interviu sako rašytoja, – tačiau bet kuri žmogžudystė yra kur kas reikšmingesnė.“

Todėl M. Orantes pripažįsta, jog yra šiek tiek apsėsta žudynių temos. Nes tai šiuolaikinės Meksikos kasdienybė – narkotikų kartelių karai, susišaudymai, nuolatinė baimė. Kartu su augančiu smurtu vietos visuomenėje atsirado savitos, kitose šalyse nesutinkamos socialinės grupės. Sakykime, „dingusių vaikų ieškančios motinos“, kurių šioje šalyje dabar šimtai tūkstančių.

M. Orantes gimė 1986 m. Meksikos sostinėje Meksike. Čia Sostinės autonominiame universitete (Universidad Autónoma Metropolitana) studijavo ispanų kalbą ir literatūrą. Pradėjo rašyti labai jauna, jos tekstai publikuoti žinomiausiuose Meksikos kultūriniuose leidiniuose „Cuadrivio“ („Kvadriviumas“), „Avispero“ („Širšių lizdas“) ir „Lado B“ („B pusė“). Rašytojos kūryba nuolat įtraukiama į kasmetines šalies poezijos ir prozos antologijas.

Labiausiai M. Orantes išgarsinęs žanras yra literatūrinės esė. Jose rašytoja siekia rasti ryšius tarp Meksikos kasdienybės ir literatūros klasikos, XXI a. realijoms bando pritaikyti klausimus, kuriuos pirmasis XX a. viduryje suformulavo vokiečių kultūros teoretikas Theodoras Adorno: ar smurtas neatima galimybės kurti ir skaityti poeziją? Kodėl masinės žiniasklaidos požiūriu žudikas, skaitantis klasikinius romanus, yra geresnis už tą, kuris jų neskaito?

Svarbiausi M. Orantes kūrybos rinkiniai: eilėraščių knyga „La Casa Vertebrada“ („Stuburinis namas“, 2017), esė rinkiniai „La Pulga del Satan“ („Šėtono Blusa“, 2017) bei „Los Caballeros se quiedan a descansar“ („Džentelmenai pasilieka ilsėtis“, 2018).


Šėtono Blusa

„Šėtono Blusa“ vadinosi prekybinis laivas, apie kurį žinių nedaug: niekas nenumano, iš kur jis atsirado, bet garsas apie jį pasklido XIX a. pradžioje: laivelis, nors ir mažiukas, galėjo greitai ir sudėtingiausiomis sąlygomis gabenti bet kokį krovinį, nuo kiniško šilko, vazų ir prieskonių; smulkiausių arbatžolių, porceliano ir brangios medienos iki egzotinių gyvūnų, tiek naminių, tiek kovinių; teko plukdyti žmones, statybines medžiagas ir netgi – anot legendos – už jį didesnio laivo karkasą. Jis buvo lyg mėlynoji Daktaro Kas kabina, tik su platesne negu išorinė vidine erdve. Kalbėta, kad jis „it blusa“ ir dėl dydžio, ir to nuolatinio skubėjimo tai šen, tai ten, ir kad šis laivas – „Šėtono“, nes nelaimių išvengdavo kone antgamtišku būdu.

1850 metais kapitono Edmundo Stiuarto iš Velso vedama „Šėtono Blusa“ leidosi į ekspediciją – perplaukti Dreiko sąsiauriu, tarp Ugnies žemės ir Argentinos. Ta istorija papasakota vėliau, esė „Albatrosas ir marmuro kamuoliukas“, tad nesiplėsiu.

Edmundas Stiuartas kelionei šį prekybinį laivą pasirinko dėl jo šlovės. „Šėtono Blusą“ išlošė žaisdamas rusišką ruletę. Laimėjo prieš buvusį kapitoną, kuriam, skirtingai nei Stiuartui, pasisekė mažiau, nes neteko ne tik laivo… Daugelis tvirtino, kad tos varžytuvės buvo Stiuarto prasimanymas, nes iš tiesų velsietis šaltakraujiškai pribaigė buvusį „Šėtono Blusos“ kapitoną.

Po ekspedicijos į Dreiko sąsiaurį apie „Šėtono Blusą“ beveik dešimtmetį nebuvo jokių žinių. 1860-aisiais laivas vėl ėmė rodytis prekybos uostuose, o jam vadovavo du vyrai: paniuręs ir saulėje įdegęs kapitonas, nepaleidžiantis iš rankos sidabrinės lazdelės, ir senas bedantis rusas bocmanas, didelis ispaniškų kortų mėgėjas.

Tuomet, siekiant užvaldyti „Šėtono Blusą“, pasipylė išdavysčių bei mirčių lavina: rusas bocmanas laivą pralošė kortomis, ir šis atiteko Panelei Biuy, prisiekusiam opijaus rūkytojui ir operos dainininkui, mėgdavusiam persirenginėti moterimi. Šį nunuodijo Meri En Tomas, kapitono Henrio Tomo duktė, panorusi sekti tėvo pėdomis. Tačiau Meri En „Šėtono Blusa“ džiaugėsi neilgai: arši vergovės priešininkė ja gabendavo išlaisvintus vergus, bet susirgo plaučių tuberkulioze ir numirė.

Laivas atiteko Meri En bocmanui, iš Kiušiu salos pabėgusiam japonui, persekiojamam už tai, kad buvo „slaptas krikščionis“ keistoje sinkretinėje krikščionybės ir budizmo sektoje. Jame šis persidūrė koją purvinu vinimi, ir ją teko amputuoti; vyras operacijos neištvėrė, pasimirė vos savaitę pabuvęs „Šėtono Blusos“ savininku. Įgula nusprendė, kad laivas prakeiktas, ir jį paliko negyvenamoje Kokosų saloje, Ramiajame vandenyne.

Yra manančių, kad pats Šėtonas paskutinės įgulos pareikalavo grąžinti laivą, ir nuo to laiko yra jo kapitonas. Kartkartėmis „Šėtono Blusa“ pasirodo kaip nelaimę nešantis ženklas: 1919 metais buvo pastebėta prie Portugalijos krantų, paskui 1942-aisiais Suriname, bet ji jau niekam nerūpėjo, nes karo baisumai tuomet užgoždavo bet kokias legendas.

Savo knygą nutariau pavadinti šio legendinio laivo vardu, tai kaip savotiška duoklė ar užkalbėjimas. Nes jos puslapiuose telpa iš Rytų bei iš Vakarų gabenamos prekės ir geranoriška įgula: vyrai, moterys, katės, papūgėlės, keletas egzotiškų gyvūnų. Peršokdama nuo vieno galo į kitą, it blusa apžvelgiu istorijas, kurios dvelkia prieskoniais. Jei iš tiesų šią knygą valdo Šėtonas, tebūnie. Kaip rašiau vienoje iš esė, „tikrąjį blogį gali sukurti tik patys žmonės“.

Albatrosas ir marmuro kamuoliukas

Skrosdama orą, žvilgsnį įsmeigusi priešakin, tobulai skrieja aeronautikos inžinerijos svajonė; stebi, kaip sutartinai linguodami kyla ir leidžiasi sparnai. Užlenktas snapas tinka ir meiliam poravimuisi, ir nuožmiam kirčiui, o kai prasižioja, iš jo pasigirsta duslus „klakt-klakt-klakt“. Lyg marmuro kamuoliukas, riedantis medinėmis grindimis mažutėje svetainėje baltomis sienomis: klakt-klakt-klakt.

Laivus tingiai lydintys dangaus karaliai, sparnuoti keliauninkai; po pusės metų skrydyje milžiniškas paukštis nepaslankus, prie kietų uolų ir nelygaus paviršiaus nepratusi tarpslankstelinė membrana priverčia suklupti, kojos slysteli tartum vaiko, dar tik besimokančio vaikščioti, arba tarsi marmurinis kamuoliukas, kuris atšokęs tingiai numuša kėglių eilę. Kas išdrįstų nusitaikyti ir šauti į mirtį? Vertas garbinimo, kaip Flobero papūga, šis vaikas „negali vaikščioti, nes milžino sparnai jam per sunkūs“.

Marmurinis kamuoliukas blizgus, spindi saulėje, vešliai sužėlusioje pievoje, arba saugomas kaip lobis; žaisdami su jais tarytum atliekame savo dieviškąjį vaidmenį: štai marmurinis kamuoliukas, it kaleidoskopinė kulka, tuoj nužudys varžovą arba apšvarins iki paskutinio grašio. Ar iš molio, ar iš alebastro, iš akmens, marmuro, medžio, porceliano, metalo ar stiklo, kamuoliukai patraukia žvilgsnius savo apžavų galia.

Kuo galėtų būti panašūs albatrosas ir marmurinis kamuoliukas (tobulas kristalas): apskrita albatroso akis, it marmuro kamuoliukas mažoje kišenėje, juda-sukiojasi, smalsiai stebėdama žydrą horizonto liniją.

Žanas Rivrenas savo knygoje „Tyrinėjimų žodynas“ aprašo trečiąją ekspediciją, kirtusią Dreiko sąsiaurį (arba F. Hoseso jūrą) „Šėtono Blusa“ pavadintu laivu, kurį vedė kapitonas Edvardas Stiuartas, o bocmanu buvo prancūzas Žiulis de Senbo. Šioje ekspedicijoje Žanas Rivrenas rašo, kad Edmundas Stiuartas turėjo labai savitą pomėgį albatrosams, ir visą tą laiką, kol plaukė vandenynu, jis medžiojo, kankino ir žudė didžiuosius paukščius. Už kiekvieną nudėtą albatrosą į stiklainį įmesdavo po marmurinį kamuoliuką. Žiulis de Senbo taikstėsi su tomis žudynėmis vien iš baimės Stiuartui, kuris, kaip pasakojama,