Epistolika „WhatsApp“, santrumpų ir šypsenėlių laikais yra išnykęs žanras. Kaip epas, kuris galiausiai virto romanu. Arba pats romanas, dėl metaliteratūros ir autofikcijos tapęs onanizmu. Porų santykiai paštu, priešingai nei virtualioje terpėje, vystėsi lėtai, neproporcingai ir asimetriškai. Jiems trūko sąveikos ir neišvengiamumo. Staigus atsakymas, o tuo pačiu ir dialogas buvo neįmanomi. Galima sakyti, jog tai buvo tobuli romantiški ryšiai.

Be abejonės, visi jie turėjo tą patį trūkumą, kurį Anatole’is France’as įvardino kaip siaubingą epidemiją, palyginamą tik su karu – neatsakingą ir neproduktyvų romantikos perteklių. Ar bent jau ne taip suprastos romantikos. Nes aistra turi būti audringa. Trykštanti. O kartais net agresyvi. Apmąstymai ir pauzės ją gesina. Tikroji aistra pasireiškia spontaniškame atsakyme. Kada nereaguojama racionaliai. Tai reiškia rizikuoti, kalbėti iš širdies, bet taip pat suklysti ir gailėtis. Tai reiškia verkti. Šaukti. „Apsvaigti, išdrįsti, įsiusti.“ Ieškoti savęs. Ir tiesiog atsiduoti. Jei yra pora dalykų, nesuderinamų su aistra ir net jai kenkiančių, tai savęs stabdymas ir ypač retorika.

Būtent todėl prisipažinimai meilėje neturi būti užrašomi nei pakėlus mažąjį pirštelį, nei kreipiantis į mūzas. Žvelgiant į Juano Rulfo laiškus, skirtus Clarai Aparicio, pirmą kartą publikuotus 2000-aisiais pavadinimu „Vėjas kalvose“ ir trylika metų vėliau, pridėjus dar tris tekstus, pavadinimu „Laiškai Clarai“, pats pirmas patraukiantis dalykas – meksikiečių rašytojo vartoti kreipiniai: „meilute“, „mano mažyte“, „mergyte“, „mergužėle“, „padarėli“, „mamule“. Tačiau vėliau visą dėmesį pasiglemžia gerokai perdėtas daugumos jo sakinių poetiškumas: „Nuo tada, kai susipažinome, visose šakose girdisi aidas, kartojantis tavo vardą; šakose aukštose, tolimose; girdisi jis ir šakose, esančiose čia pat, šalia mūsų.“ Nepanašu, kad tai būtų frazė, atėjusi kam nors į galvą pačiame aistros įkarštyje. Šio laiško tikslas, beje, irgi neprimena gundymo, panašiau į ištrauką iš kokio nors eilėraščių rinkinio apie paauglišką meilę. Nežinau, ko tikėjosi Clara iš Juano, gavusi kurį nors iš jo rašytų laiškų, bet galiu įsivaizduoti, kokį poveikį jos libido galėjo padaryti tokios eilutės kaip šios:

Žinai ką? Po ilgo galvos laužymo, pagaliau supratau, kad tavo akys cukrinės. Vos vakar sapnavau, jog jas bučiuoju, tiesiai virš blakstienų, ir tada pajaučiau cukraus skonį burnoje; tas skonis buvo lygiai toks pats, kaip to cukraus, kuriuo, būdami maži, smaližiaudavome pavogę iš virtuvės, slėpdamiesi nuo mamos. <…> Vakar galvojau apie tave, svarsčiau, kaip būtų nuostabu, jei surasčiau kelią į tavosios širdies vidurį; kaip greitai tada pasibaigtų blogis mano sieloje. Tuomet pradėjau matuoti atstumą, esantį tarp manęs ir mano meilės. Šeši šimtai aštuoniasdešimt penki kilometrai. Nuo čia iki ten, kur esi tu. Toje vietoje kelias baigiasi. Nes tu esi visų dalykų pradžia ir pabaiga.

Abejoju, kad tai galėjo jai sukelti ką nors daugiau, nei porą hipoglikemijos priepuolių.

Jorge’ė Luisas Borgesas daugybėje per gyvenimą skirtingoms moterims, kurias vis beviltiškai įsimylėdavo, išsiųstų laiškų pasirodė ganėtinai drovus. Kai kuriuose galima pastebėti genialiojo argentiniečių autoriaus kūrybai būdingus bruožus: „Nežinau, kas darosi Buenos Airėms. Daugiau nieko neveikia, tik vis primena tave, be perstojo“, bet pervertus „Kitą Borgeso pusę“, Estelos Canto prisiminimus, matyti, jog visuose jo meilės laiškuose yra trys pastoviai besikartojantys dalykai. Pirmasis jų tas, kad daugiausiai dėmesio Borgesas skiria rašymui apie save; ypač apie klausimus, susijusius su literatūra, atliekamais darbais ar baime dėl kai kurių tekstų publikacijų. Kitas – jo nerangumas, būdingas paaugliui, bandančiam sužavėti moterį, jam neatsakančią tuo pačiu, bet jis vis tiek tikisi vieną dieną ją vesti. Tai akivaizdu iš jo trypčiojimo vienoje vietoje, mėginant išreikšti kai kuriuos jausmus bei to, kaip į ją kreipiasi – beveik garbindamas: „brangioji Estela“, „dievinamoji Estela“, „nepakeičiamoji Estela“, „tolimoji Estela“. Ir trečiasis – stipriai perdėta savigaila, kurią pasitelkia išreikšdamas mintis, taip sudarydamas įspūdį, jog jam reikia nuolatinio moters dėmesio, nes kenčia nuo per didelės emocinės priklausomybės:

Nevertas vakarų ir rytų, hateful to myself, nevertas su niekuo nesulyginamų dienų, praleistų su tavimi, nevertas gražiausių mano matomų vietų (Hervidero, Urugvajaus, kalvų su prajojančiais raiteliais, vasarnamių), leidžiu apgailėtinas dienas nežinomybėje. Negavau iš tavęs nei eilutės. Tikiuosi, kad tai kokia nors pašto klaida, nors ir menkai įmanoma.

Praėjusią naktį užmigau galvodamas, kad man skambinai, ir tai buvo pirmas dalykas, kurį sužinojau nubudęs šį rytą. Ar turėčiau pakartoti, jog jei nepranešiau tau išvykstąs iš Buenos Airių, tai padariau tik vedinas mandagumo ar baimės, to liūdno suvokimo, jog iš tikrųjų aš tau esu ne daugiau kaip nepatogumas ar pareiga?