fbpx

Lyvis – integruotas elementas

Raimondas Ķirķis kalbina Valtą Ernštreitą

Latvijos literatūros metų prizo 2018 žiuri specialų apdovanojimą paskyrė pirmajai lyvių poezijos knygai anglų kalba „Trillium“, į kurią įtraukti trijų lyvių poetų Baibos Dambergos, Valto Ernštreito ir Kempių Karlio eilėraščiai originalo kalba bei vertimai. Latvių skaitytojas pateko į keistą akistatą su šia knyga, kuri teritoriškai priklauso Latvijai, tačiau didžiajai daliai gyventojų perskaitoma tik angliškai. Žinoma, lyvių gyvena visur, o ta visuma, kaip galima nujausti iš Valto Ernštreito pasisakymų, daug platesnė, nei galima ir norima suvokti.

Albertas Belas romane „Žmonės valtyse“ pasakodamas apie kuršių išnykimą tai siejo su jų karingumu ir piratavimu (dėl to jų likę mažiau) bei pasyvumu kitų tautų ir kultūrų įtakoms – kuršiai buvo visiškai jų asimiliuoti. Tačiau pats pateikdamas savas lyvių istorijos įžvalgas mini pirmuosius rašto liudijimus apie juos XIII a. ir paskui iš karto peršoki į XIX a. O kas gi nutiko tarp tų amžių?

Aš kaip tik mėginu paaiškinti šį procesą, nes tai yra viena didžiųjų Latvijos problemų, susijusi su tuo, kokiu būdu apskritai latvių identitetas radosi ar buvo sukurtas XIX a. Net, sakykim, mokyklose informacija paprastai pateikiama tokia, kurioje vos du „vaizdai“ pakeičia vienas kitą – XIII a., kai didžiąją Latvijos dalį užėmė lyviai, dar kuršiai, sėliai, latgaliai, o paskui iš karto XIX a. ir Atgimimas. Apie tai, kas vyko tarp jų, nekalbama. Lyviai yra svarbi dalis, nes tada vyko baltų genčių su jais susiliejimas ir susikūrė tai, ką šiandieną vadiname latviais. Istoriškai šis procesas gana aiškiai susekamas: turime tris dialektus, latvių kalbos pamatą sudaro vidurio dialektas, aukštaičių dialektas apima Latgalę, ir yra lyvių patarmės – senose, šakninėse lyvių teritorijose. Vidurio dialektas kaip juosta apjuosia lyvius. Aiškiai matyti, kad jis susikūrė susiliejus baltų genčių ir lyvių riboms, todėl latvių kalboje daugybė dalykų, kurie kilo iš lyvių kalbos, o tai charakteringa visai latvių kalbai. Iš visų kitų kada nors egzistavusių baltų kalbų ji išsiskiria Baltijos jūros finų, konkrečiai lyvių, substratu.

Tad pasakojimas ir apie tai, kad ne tik latvių kalba, bet visa kultūra apskritai yra susipynus. Istoriškai tai atrodė taip: XIII a. buvo toks vaizdelis – didžiulės lyvių teritorijos šiaurės Kurše, Vidžemės dalyje nuo Aizkrauklės daugiau mažiau tiesia linija iki Burtniekų ežero ir jūros ir toliau čia aplink Dauguvą. Kai po vokiečių įsiveržimo susikūrė Livonija, prasidėjo jungimosi procesas, atsirado latvių kalba. Regionas, kuriame ji radosi, yra maždaug ties Idumėja ir Straupe, Cėsiu ir toliau aukštyn. XIII a. jėgos centrus lyviai turėjo ties Daugava ir Turaida, žiemgaliai toliau žemyn, o kuršiai į vakarus. Atsiradus Livonijai, jėgos centrais tapo ši ašis: Ryga – Turaida – Cėsys – Valmiera, štai ten ir radosi bei ėmė plisti naujoji kalba. Pirmoji teritorija, kurioje ji išplito, buvo Dauguvos lyvių, nes tai buvo ekonomiškai pati aktyviausia zona. Jie iš esmės pakeitė kalbą, priėmė naują formą. Po jų ėjo Gaujos lyviai, didžioji Metsepolės dalis. Tad XIX a. liko tik mažas viduriukas ties Svetciemu. Kurše procesai vėlavo labiau nei Vidžemėje. Susiformavusi latvių kalba ten pirmiausia asimiliavo kuršius, paskui ir lyvius. Tačiau Kuršo lyvių yra išlikę iki šių dienų.

Štai toks trumpas istorijos vadovas, pagal kurį iš XIII a. galima sukurti XIX a. ir jaunalatvius. Kai mokiausi mokykloje, man irgi viskas buvo absoliučiai nesuprantama: XIII a., Indrikio (Henriko Latvio) kronika, visos gentys, paskui staiga – jaunalatviai ir Latvija, bum. Bet kaip iš viena radosi kita – taip ir liko kyboti ore.

Ar yra kokių istorijos šaltinių, kuriuose, kaip Merkelis aprašė Vidžemę, būtų papasakota apie lyvius šiame laikotarpyje?

Yra, tačiau toje atkarpoje tarp Livonijos ir latvių identiteto susiformavimo turime labai mažai medžiagos apie vietos gyventojus. Kronikos ir panašūs dokumentai dažnai kalba apie valdančiuosius, o ne vietinę publiką. Reta istorijos knyga pradedama pasakojimu apie kalvį Janį, kuris kas dieną ėjo prie upės parsinešti vandens. Bet kokiu atveju, lyviai minimi XIV, XV, XVI, XVII a. Net įmanoma konstatuoti, kada ir kur kalbėta lyvių kalba. Bet yra rašytinių šaltinių problema, mažai tokių, kuriais galėtume remtis. Turime tik archeologinių duomenų dar iki XIII a., tačiau tai viena medalio pusė. Kai atliekami tarpzonaliniai tyrimai, pritaikant kalbotyros, genetikos žinias, pusė vaizdo aišku, o kitą reikia surinkti kaip dėlionę.

Kita balta dėmė lyvių istorijoje – egzodas po Antrojo pasaulinio karo. Ar ten buvo lyvių kultūros apraiškų?

Buvo. Tik lyvių bendruomenė visada buvo tarpnacionalinė, reikia turėti galvoje, kad jų niekad nebuvę daug. Jau XIX a. lyvių tegyveno apie 2500. Bet buvo gyvenančių ne Latvijoje – Edgaras Valgma aktyviai veikė Suomijoje, kiti Amerikoje ir Kanadoje, jie noriai ir daug bendravo. Deja, neturėjo savo leidinių. O tai, jog lyviai ir ne gimtinėje puoselėjo savo kultūrą, įrodo kad ir Grizelda Kristinia, kuri rašė eilėraščius visiškai izoliuota nuo tėvynainių. Arba Zelma Beltė, tapytoja, kuri savo laiku sukūrė ženklą ir atviruką Lyvių sąjungos įkūrimo 50-mečiui. Apraiškų būta, bet skirtingai nuo latvių išeivių, tai nebuvo organizuoti veiksmai.

Lyviams iškyla ta didžiulė problema – kur baigiasi viena kultūra ir prasideda kita? Atsižvelgiant į istoriją, ši riba labai miglota. Todėl tie, kurie atsidūrė užsienyje, didžiąja dalimi susijungė su latviais. Dažnai kiti latvių bendruomenės nariai nė nenutuokė apie jų lyvišką kilmę ir lyvių kalbos reikšmę. Grizeldos Kristinios dukra apie tai, kad motina yra lyvė ir kalba lyvių kalba, sužinojo tik kai Grizeldai sukako 80 metų. Tai paradoksas, kad iš penkių XIII a. tautų iki mūsų dienų atkeliavo tik dvi – latviai ir lyviai. Visame šiame kokteilyje lyviai gebėjo ir integruotis, ir išlikti šimtmečius.

2019-06-22