Tarpdisciplininis projektas „LT Betonas“ yra trumpų pasakojimų ir iliustracijų koliažas, pirmiausia orientuotas į gatvės kultūros, kurioje betonas virsta lietuvišku marmuru, refleksiją. Jo komanda – dvi menininkės: scenaristė ir prozininkė Lina Simutytė bei grafikė Živilė Spūdytė-Žvėrūna. Abi kilusios iš Mažeikių, tad ir savo projektą pradėjusios šioje provincijos erdvėje, kurioje stebėjo atsiskleidžiančius miesto personažus, skirtingus gatvės žmonių tipus bei klišes, su kuriomis augo menininkių karta. Išvykusios gyventi į skirtingus didmiesčius (Vilnių ir Šiaulius), kūrėjos nesiliovė analizavę miesto personažų bei juose susiformavusios gatvės kultūros ir jos savitų archetipų. Atradusios lietuviškam urbanizmui būdingų betono istorijų ir mitų, L. Simutytė ir Ž. Spūdytė-Žvėrūna pabandė juos perkelti į grafiką bei pasakojimus. Pamačius, jog įdomu, kilo idėja susivienyti bendram kūriniui, kuriame vizualiai iliustruotos istorijos tarpusavyje kalbėtųsi, jose atsispindėtų lietuviškos gatvės kultūros pasaulis, persisunkęs betono „kalba“, hierarchija, klišėmis. O svarbiausia, jog jame būtų ryškiai matomas visuomenės modelis: nuo gatves šluojančių darbininkų, aukštakulniais avinčių merginų, riedlentininkų, įvairiausių marozų, banglų ir kitų urbanistinių Lietuvos personažų. Ir kiekvieną jų atstovautų atskira istorija.

DĖDĖ GRIGAS

Kiekviena provincija turi iš tolo atpažįstamus dėdes, kurie rytus pradeda nuo „labas litras“, o vakarus baigia „gerbiu jus“. Tačiau ne kiekviena provincija ar miestas turi dėdę, vardu Grigas.

Grigui dabar 55 metai, jis save vadina nesuprastu intelektualu, viešumoje rodosi su švarku ir skrybėle. Žinoma, ir medine lazdele, nes pernai netikėtai užmigo sniege ir vienos kojos pirštai stebuklingai nušalo. Tačiau Grigas nesigilina į tai, kas nereikšminga, o pirštai yra visiška smulkmena.

Kartą Grigas tapo instagramo žvaigžde. Bet apie viską nuo pradžių.

Mažeikiai, vasara. Grigo tėvai, garbaus amžiaus ir žilų plaukų senoliai, turi tradiciją – nuvykti prie jūros ir nuo Palangos tilto į vandenį mėtyti akmenukus su ant jų užrašytomis svajonėmis. Tėtis užrašydavo „šiferis stogui“, „kopėčios sodui“, „nustoti plikti“, „nauji garažo vartai“. Mama buvo kur kas didesnė svajoklė ir į jūrą paleisdavo tokius norus kaip „sulaukti amžinybės“, „numesti 22 kg”, „susitikti su pirmąja meile Veslavu“ arba „pradėti lankyti soliariumą“.

Tą dieną, kai Grigo tėvai kišenėse graibė akmenukus ir mėtė juos į jūrą, Grigas turėjo savo planą. Jis buvo didingas kaip ir vonia, vasaros mėnesiais pripildyta ir dumbluota stovėdavusi sode, kuriam tėtis planavo gauti naujas kopėčias. Grigas žinojo, kiek tokios vonios sveria, todėl žinojo ir kiek jos kainuotų. Svarbiausia, jis žinojo, kiek „labų litrų“ ir „gerbiu tave“ ši vonia galės suteikti, kai pasieks metalo laužo supirktuvę.

Grigas ilgai pilstė vandenį iš vonios, visa laimė, kad vasaros dienos ilgos. Per tą laiką spėjo susirinkti ir draugai, jie buvo ką tik po vėlyvo „labo litro“, didesniuose miestuose dar vadinamo „brunch’u“. Vyrai gerbė vienas kitą, kilnojo kepures, skrybėles, o galiausiai vonią pavyko galutinai ištuštinti ir paruošti kelionei. Grandinę pritaisę prie vonios apačios, jie priminė tikrų tikriausius XXI amžiaus Sizifus, tempdami ją per geležinkelį. Čia Grigas sutiko ir mamos draugę, kuriai nieko nedelsęs pasiūlė vonią nusipirkti su nuolaida. Žinoma, moteris tik nusijuokė ir nuskubėjo į kirpyklą, kurioje jau kaito vaškas antakių korekcijai.

Geležinkelio perėjoje mokiniai Grigą pasitiko kaip herojų – fotografavo, pozavo, lipo kartu į vonią, skolinosi jo švarką ir lazdą. Ir, žinoma, viską net be filtrų kėlė į instagramo ir feisbuko galerijas. Fotosesija išvargino, todėl Grigas su palydovais nusprendė iš kuprinių išsitraukti po butelį specialios technologijos vyno. Suėjo lengvai, sklandžiai, visi linksmi pasiekė metalo laužo supirktuvę „Metalistai“.

Grigas net atsitraukė, išgirdęs, kad iš jo griežtai nesupirks nei metalo, nei stiklo, nei švino, nei marmuro, nei aukso. Matyt, tėvai sutvarkė reikalus prieš sūnaus valią.

Nesuprastas intelektualas su draugais beprasmiškai žiūrėjo vienas į kitą ir gurkštelėjo dar. Žinoma, vonios nepaliksi, geras daiktas, tačiau iki namų ilgas kelias. Kvaili sumanymai kyla vasaros vakarais, bet Grigas pagalvojo, kad, jei stotyje stovėtų koks laisvas autobusas, jie galėtų pasinaudoti jo galia ir vonią sugrąžinti namo.

Sukirto rankomis, vienas kitą pagerbė ir nustūmė vonią iki stoties. Tuščia ir nyku, temsta. Vyrai vonią pastato kiek atokiau, Grigas pavargęs joje užsnūsta, o draugai tuo metu randa progą jį pagerbti ir išeina parnešti dar vyno ar kažko tauresnio.

Norit tikėkit, norit ne, bet Mažeikiuose vyksta stebuklai. Grigui tauriai miegant, į stotį, nepraėjus net valandai, įsuka autobusas iš Palangos. Žmonės stumdosi, išlipa, rąžosi, vaikai verkšlena, jaunas moteris pasitinka jų mylimieji, o Grigo mama su tėčiu negali patikėti, kad sūnus tokiu būdu atvyko jų pasitikti. Vonia buvo sunki, kaip ir Grigo akių vokai, kurių jis nesugebėjo greitai atmerkti. Bandė sūnų prikelti, bet žinojo – vasaros naktimis gera žiūrėti į dangų ir skaičiuoti žvaigždes, o krentančioms galvoti norus.

Tiesa, kai Grigo tėtis galiausiai lipo į lovą, iš kišenės jam iškrito vienas akmenukas, kurį jis pamiršo paleisti į jūrą.

Ant jo buvo užrašyta svajonė – „Kad Grigas užsiblokuotų nuo alkoholio“.

Vonia dar ilgai stovėjo prie stoties, mokiniai apipiešė ją grafičiais, stotyje dirbančios moterys į ją prisodino gėlių. Tačiau vieną rytą vonia dingo. Norit tikėkit, norit ne, bet būtent tą dieną Grigo draugai Mažeikių miškelyje prie stadiono ant žolės šventę ir „labą litrą“, ir intelektualų „brunch’ą“ su vynu.