Kadras iš filmo „Geras laikas“ (Good Time, 2017)
Vladas Rožėnas

Lošimas be galimybės laimėti. Brolių Safdie filmai

Iš pirmo žvilgsnio brolių režisierių Josho ir Benny’io Safdie kūryba atrodo kaip dar vienas to paties nusikalstamo trilerio žanro, kurį praėjusiame amžiuje savo filmuose jau ištobulino Martinas Scorsese’ė ir Michaelas Mannas, prisikėlimas. Safdie veikėjai veliasi į apiplėšimus, medžioja pinigus (šie visuomet tampa skirtimi tarp gyvybės ir mirties), bėga nuo policijos, vartoja narkotikus ir be skrupulų meluoja. Bet šį tą broliai visgi pakeičia – net jei radikaliai ir neperrašo.

Paprastai apie nusikalstamą pasaulį pasakojantys trileriai gan aiškiai perteikia žiūrovui dviejų tipų – idėjinius ir pagalbinius – veikėjų tikslus. Veikėjui A reikia pinigų šeimai išlaikyti, skolai grąžinti ar dar kokiam gyvybiškai svarbiam reikalui ir jis to pasiekti bandys įvykdydamas banko apiplėšimą, apgaudamas kitus nusikaltėlius, gabendamas per sieną narkotikus ir t. t. Filme dominuoja antrasis – praktinis – tikslas, kuriam pasirenkamos įvairiausios priemonės, bet žiūrovas turi nepamiršti idėjinio tikslo, kitaip nesusitapatins su personažu ir nesirgs už jį. Retai kada pasprunkame iš tokio dvigubo siekio krypties, tik, idant pasakojimas nepabostų, atsiranda papildomų kliūčių ir dar smulkesnių niuansų – kažką suuodžia detektyvas, ką nors patį apiplėšė kolega ar pričiupo konkurentai.

Broliai Safdie tokį, regis, neišvengiamą kelią švelniai, tačiau pastebimai reformuoja – jų filmuose bet koks apiplėšimas ir net priežastys, dėl kurių reikėjo pinigų, tampa antrine judėjimo, nuolatinio pergalvojimo ir persiorientavimo išdava. Antriniai tikslai ilgainiui nustelbia pirmuosius, kol galiausiai veikėjai imasi veiksmų, kurie nepadeda ar netgi trukdo pasiekti tai, kas pradžioje juos pastūmėjo nusikalsti.

Pradėti galime nuo šiuos režisierius išgarsinusio „Gero laiko“ (Good Time, 2017). Banko apiplėšimas įvyksta antroje filmo scenoje. Dar prieš pasirodant pradžios titrams, vienas jį įvykdžiusių brolių – Nikas (jį vaidina pats Benny’is Safdie) – jau kalėjime. Laisvėje likusiam Koniui (akt. Robertas Pattinsonas) reikia brolį kažkokiu būdu iš ten ištraukti. Visa tai mes sužinome per vos keliolika pasakojimo minučių.

Turime tikslą, dėl kurio veikėjui teks kovoti – reikia pinigų užstatui (kol nepaaiškėja, kad Nikas atsidūrė ligoninėje ir jo niekaip nebeišpirksi). Konis leidžiasi į išlaisvinimo misiją, bet skirtumas nuo klasikinių trilerių tas, jog bene kas antroje scenoje kinta ne tik kaip jis ruošiasi ką nors padaryti, bet pamažu, nepastebimai pats motyvas tarsi pasimiršta.

Ką tik sutarėme, kad Konis gelbės brolį. Bet nors pirmoje filmo pusėje šis pamatinis uždavinys išlieka veikėjo taikinyje, antrojoje Nikas net nebeminimas. Herojus įsivelia į įvykių grandinę, kurioje kas kelias minutes tenka radikaliai keisti veiksmų planą – juo pasitikintis žiūrovas lyg ir turėtų mintyse išlaikyti šių veiksmų pagrindinę priežastį, bet ar jos nepamiršta pats Konis?

Vienoje paskutinių trilerio scenų jis bėga į ką tik apnuodyto ir apiplėšto parko sargo namus, kur ketina parduoti pavogtus narkotikus. Pasakojime šie veiksmai išlaiko savitą vidinę logiką, bet jei atsitrauktume nuo visko, kas vyko ligi tol ir tiesiogiai išprovokavo tokį elgesį, pasirodytų, kad veikėjo poelgiai nebesuderinami su tuo, kas neva yra visų jo nusikaltimų priežastis – su brolio laisve.

Pirma, narkotikų pardavimas Nikui negelbės, nes, kaip jau minėjau, jis ne kalėjime, o ligoninėje; Konis tai žino, tad kam jam būtinai dabar gauti pinigus? Antra, Konis jau rodytas per žinias, tad net jei būtų įmanoma išpirkti Niko laisvę, jis pats to padaryti niekaip negali. Trečia, nuo policijos bėgantis Konis narkotikų perdavimui pasirenka namus žmogaus, pas kurį neišvengiamai tuojau atvyks pareigūnai. Kam? Kokia praktinė to nauda?

Iš šių detalių (kurių Safdie filmuose yra ir gerokai daugiau) matyti gana subtilus nuokrypis nuo to, kaip įprastai pasakojamos kino istorijos. Užuot pamatiniam tikslui paskui save tempus papildomus siekius, „Gero laiko“ atveju būtent antriniai uždaviniai Konį pamažu įtraukia į savo azartu grįstą logiką, ir tik paskutiniuose kadruose veikėjas susigaudo, kaip toli nuo tikrojo tikslo atsidūrė. Kad brolio išgelbėti nepavyks buvo gan akivaizdu, bet Konis apskritai patraukė šunkeliais, kurie, regis, veda visai į kitą pusę.

Ne be reikalo tai būtent „Geras laikas“. Ilgainiui nusikaltimai, iš pradžių buvę tik priemone, tampa siekiu patys savaime. To nejausdamas veikėjas pasiduoda žaidimui, kuriame privalo vėl ir vėl įrodyti, kad sugebės išsisukti iš situacijos. Tad ir nepaaiškinamas sprendimas eiti narkotikais apsikeisti bute, į kurio duris tuojau tikrai pasibels policija, turi priežastį – Konis, pats to racionaliai galbūt nesuvokdamas, siekia laviruoti ties pavojaus riba. Ne dėl brolio. Dėl „gero laiko“.

Žymos: