Tomas Daukša

LIZDAI

Meno projekto „Iš pusiausvyros išvesta sistema su grįžtamuoju ryšiu“ tiriamosios dalies ištrauka, Vilniaus dailės akademija, 2019

Pamenu, dar vaikystėje negalėdavau atsispirti mistinėms istorijoms. Nesvarbu, ar tai būdavo ateiviai, vaiduokliai, sniego žmonės, zombiai, iš dangaus lyjančios varlės, ar koks į laisvę ištrūkęs ir iki šiol po Europos miškus klajojantis nacių eksperimentas. Šios istorijos prikaustydavo mano dėmesį ir žadindavo vaizduotę. Po bemiegių naktų baiminantis, kad už užuolaidos gali slėptis vilkolakis, o po lova guli negyvėlis, tik ir laukiantis, kada užsimerksiu, jog prisikeltų, prisiekdavau daugiau niekada nebežiūrėti tokių laidų ir nebesiklausyti baisių pasakojimų. Nieko iš to neišeidavo. Pirmai progai pasitaikius, į televizoriaus ekraną įbedęs iš siaubo išsiplėtusias akis rydavau naują nežinomybės kupiną ir protu nepaaiškinamą istoriją. Tiesą sakant, būdavau ne vienas – mano bendraamžiai taip pat nepraleisdavo progos panirti į paslaptingą paranormalių reiškinių pasaulį.

Mįslingos bei fantastinės istorijos ir dabar sulaukia didelio visuomenės dėmesio. Televizijos apie tai stato serialus, mokslo populiarinimo kanalai („Discovery Channel“, „National Geographic“ ir kt.) tarp naujausių technologinių atradimų ir Visatos susikūrimo teorijų vis įterpia laidų apie paranormalius reiškinius. Portale Imdb.com pateiktame populiariausių televizijos serialų sąraše beveik pusę pozicijų (20 / 50) užima mistikos ir fantastikos (angl. fantasy) žanrams priskiriami serialai. Trys pirmosios vietos atitenka būtent jiems. Tarp žiūrimiausių dokumentinių laidų taip pat iškyla dokumentika apie paranormalius reiškinius. Nors mistines temas gvildenančios laidos čia nebesudaro tokios neįtikėtinai didelės dalies kaip populiariojoje televizijoje, tačiau remiantis Tv.com pateikiamu žiūrimiausių dokumentinių laidų sąrašu, tarp pirmųjų penkiolikos trečdalį užima laidos apie paranormalius reiškinius. Populiariausių „Discovery Channel“ dokumentinių laidų pirmoje vietoje atsiduria „A Haunting“ („Vaidenimasis“) – čia atkuriamos „tikros“ žmonių, susidūrusių su vaiduokliais ar kitais nepaaiškinamais reiškiniais, istorijos. Dokumentinės televizijos apie gyvūnus ir gamtą gigantas „Animal Planet“ pasiekė savo žiūrimumo rekordus su tokiomis laidomis kaip „Mermaids: The Body Found“ („Undinės: atrastas kūnas“) ir „Mermaids: The New Evidence“ („Undinės: nauji įrodymai“). Jose pateikiami „tik­ri“ įrodymai ir liudininkų pasakojimai apie undines bei konstruojamos undinių egzistavimą patvirtinančios teorijos. Internetinėje erdvėje gausu diskusijų ir straipsnių, nagrinėjančių bei aptariančių šiose laidose pateikiamų faktų patikimumą. Portalas „TV by the Numbers“ pastarąsias dokumentines laidas įvardija kaip visų laikų populiariausias. Tarp žiūrimiausių „Animal Planet“ laidų taip pat atsiduria dokumentika apie sniego žmogų „Finding Bigfoot“ („Sniego žmogaus ieškant“). Galime matyti, kad susidomėjimas paranormaliais reiškiniais nebuvo tiesiog vaikiškas mano ir mano bendraamžių smalsumas, bet yra svarbus šiuolaikinės visuomenės reiškinys. Natūralu, jog tai patraukė mano, dabar jau kaip menininko, dėmesį.

Proga padirbėti su šiuo reiškiniu visai netikėtai atsirado 2014-aisiais. Viskas prasidėjo nuo labai neįprastos patirties su tėvais vaikštant po mišką, paskatinusios sukurti darbą apie sniego žmogaus istorijos kūrimą. Kalbant nuosekliai, reikėtų pradėti nuo tąkart miške rastų ant žemės susuktų lizdų.

Taigi, guliu lizde. Stebėtinai patogu. Pasisuku ant vieno šono, paskui ant kito – išgulėta taip, kaip reikia. Lizdas susuktas taip, kad nekyla klausimas, kaip jame įsikurti. Viskas iškart aišku: iš kurios pusės prieiti, kur dėti galvą. Galva į rytus, kojos į vakarus, guli ant dešiniojo šono ir žiūri į šiaurę, o pro medžius atsiveria aukštapelkės plynė. Viskas pagal fengšui. Tik bėda, kad nuo aplink augančių gailių kvapo sukasi galva ir šiek tiek maudžia kažkur pakaušio gelmėje. Nuo to turbūt ir reikėjo pradėti – pelkę gaubiančio gailių kvapo ir to keisto nesvarumo jausmo, lydinčio kiekvieną žingsnį tvirtos atramos nesuteikiančiu aukštapelkės paviršiumi. Žygis iki lizdo virsta ėjimu kažkur anapus, savo kūniškumą palikus pelkės prieigas juosiančiuose krūmynuose.

Tokioje vietoje nustoja veikti kasdienybės logika. Vos atsigulus į lizdą tampa akivaizdu, kad jį susuko sniego žmogus. Kitoks paaiškinimas tiesiog nebūtų tinkamas. Šalia to, kuriame guliu, yra dar vienas, daug mažesnis. Kiek toliau – dar du, paskui – dar du lizdai. Trys poros, kurias sudaro didelis ir daug mažesnis lizdai.

Gulėdamas lizde randu kauliuką. Dedu į kišenę. Prasideda artefaktų rinkimas. Sekimas jau seniai atšalusiais ir niekur nevedančiais pėdsakais. Iš lizdo traukiami nulaužtų gailių šakelių pavyzdžiai, netoliese aptinkami sulaužytas plastikinis indelis, apgraužtas gabalas parafino, fotografuojami kažkieno palikti pėdų antspaudai, pats lizdas kruopščiai matuojamas. Pastebiu net du plaukus, įstrigusius tarp lizdo šakelių. Medžiagos užtektų poros valandų trukmės „dokumentiniam“ filmui apie sniego žmogų. Tačiau įrodinėti ir aiškintis, ar lizdus susuko sniego žmogus, neįdomu. Tai jau daug kartų daryta ir panašu, jog bus daroma dar gana ilgai, nes ir jo egzistavimo, ir neegzistavimo įrodymai vis slysta tyrinėtojams iš rankų, sniego žmogaus egzistenciją palikdami jau beveik grynajam tikėjimui. Turint omenyje milžinišką dokumentinių laidų ir filmų apie antgamtinius reiškinius, tarp jų – ir sniego žmogų, kiekį, daug įdomiau panagrinėti tikėjimo konstravimo sistemas.

Žymos: