fbpx

Literatūra „Snapchat“ kartai

Saulius Keturakis

Jau praėjo 26 metai nuo tada, kai amerikiečių rašytojas Robertas Cooveris „The New York Times“ paskelbė savo įžymiąją esė „The End of Books“ („Knygų pabaiga“). Kompiuterių ir mobiliųjų komunikacijų laikais, pranašavo jis, knygas visi tuoj nustos skaitę. Nepaisant daugybės autorių pastangų atnaujinti žanrus ir išsaugoti pasikeitusio skaitytojo simpatijas, kartu su jomis nebeliks ir literatūros. Tokie eksperimentai kaip Julio’aus Cortázaro bandymas grožinį tekstą paversti „klasių“ žaidimu ar Milorado Pavićiaus siūlymas į kūrinį žiūrėti kaip į žodyną, iš kurio pats gali pasidaryti ką tik nori, anot R. Cooverio, tėra tik beprasmiškas knygos ir literatūros agonijos palaikymas. Jos neišvengiamai mirs taip, kaip mirė Dievas, – pirmąją savo esė pastraipą apokaliptiškai užbaigia rašytojas.

2015 m. britų laikraštis „The Times“ prisiminė šią pranašystę ir artėjant jos 25 metų sukakčiai apžvelgė situaciją – ar išties knyga, o kartu su ja ir literatūra yra mirusios?

Buvo atliktas didelis tyrimas, apėmęs beveik 15 000 savanorių, gimusių maždaug tuo metu, kai publikuota minėtoji esė. Ieškant atsakymo, ar skaitmeninėje kultūroje užaugusi karta dar domisi knygomis, buvo nuspręsta koncentruotis į apskritai gebėjimą skaityti ilgą tekstą – juk dabar egzistuoja ir daugybė elektroninių skaityklių, kuriose literatūrinis kūrinys pateikiamas mažai nuo knygos puslapio tesiskiriančiu pavidalu.

Savanoriams buvo pasiūlyta įvairių klasikinių literatūros veikalų ir stebėta, kiek teksto jie sugebės nuosekliai perskaityti. Rezultatai nustebino net organizatorius – tik apie 5 proc. tiriamųjų pavyko įveikti pirmuosius 1000 žodžių. Visų kitų dėmesys peršokdavo kur nors kitur nė nepasiekus šios ribos. Pabandžius išsiaiškinti tokio nesugebėjimo susitelkti priežastis paaiškėjo, kad tai susiję su mobiliaisiais telefonais. Statistiškai viena nepertraukiamo naudojimosi mobiliuoju telefonu atkarpa yra 2,5–5 minutės. Tiek laiko naršoma, rašomos žinutės, peržiūrimos paskyros socialinėse medijose. Paskui dėmesys trumpam perkeliamas kur nors kitur, o po keliolikos sekundžių vėl grįžtama prie telefono, tik ne tęsti anksčiau pradėtos veiklos, o daryti kažką naujo.

Prisiminus, kad statistiškai vidutinės apimties amerikiečių novelės perskaitymo laikas yra valanda, tapo aišku, jog dabartiniams 25-mečiams tradicinė literatūra išties mirusi – jie paprasčiausiai nepajėgūs susitelkti į ilgesnį nei tūkstančio žodžių tekstą. Dėl visa ko tiriant buvo išbandyti ir komiksai – gal tiesiog pripratus prie vizualiosios komunikacijos pats raštas kaip medija tapo nebepriimtinas, gal atvaizdai gali ilgiau išlaikyti dėmesį? Deja, santykis su komiksais visiškai nesiskyrė nuo santykio su klasikiniais literatūros kūriniais – ilgiau nei 5 minutės nedomino ir jie.

Atrodo, „The Times“ atliktas tyrimas įrodė, kad R. Cooveris buvo teisus: dėl elektroninių komunikacijų plėtros, ypač dėl mobiliųjų įrenginių vartojimo įpročių, skaitytojų sąmonėje įvyko pokyčiai, kurie su tradicine knyga ir literatūra niekaip negali būti suderinti.

Šiandien mobilieji telefonai yra maždaug trijų milijardų žmonių rankose, beveik trečdalis vartotojų juos naudoja kaip pagrindinį prisijungimo prie interneto įrenginį. Todėl nuolat ieškoma, kaip literatūrai kokiu nors pavidalu patekti į mažuosius ekranus. Apie specifinį japonų literatūros žanrą „keitai shousetsu“, skirtą tik mobiliesiems įrenginiams, „Nemune“ jau buvo rašyta (žr. „Nemunas“, 2017 m., Nr. 1). Kitas pavyzdys – nuo 2007 m. gyvuojantis socialinis tinklas „Wattpad“, veiklą pradėjęs „Gutenbergo projekto“ skaitmeninės literatūros archyvus pasiūlydamas mobiliųjų įrenginių vartotojams. Dar vienas projektas, kuris, kaip skelbta 2015 m., turėjo grąžinti jaunąją kartą prie skaitymo, yra „Oolipo“ – platforma mobiliosioms istorijoms. Nors reklamuojant ji buvo vadinama „Tinderiu“ (pažinčių programėlė) skaitantiesiems, nors turi ne vieną dešimtį milijonų vartotojų, tačiau nei „Oolipo“, nei „Wattpad“ nepavyko įgyvendinti savo pagrindinės misijos.

Tais pačiais 2015 m. Prerna Gupta ir Paragas Chordia, sutuoktinių pora iš Stanfordo universiteto, pradėjo projektą „Hooked“, kuris „Apple“ korporaciją privertė „App Store“ programėlių katalogus papildyti specialia kategorija „Reading Reinvented“. Būtent jiems, regis, pavyko išspręsti problemą ir sukurti tokią literatūros formą, kurią šių dienų jaunosios kartos skaitytojas atpažintų kaip savą.

„Hooked“ sumanytojai jau buvo žinomi įvairių mobiliųjų programėlių autoriai. Prieš šį projektą jie buvo sukūrę „Smule“, „AutoRap“ ir „Sing! Karaoke“, kurių bendras atsisiuntimų skaičius yra beveik 300 milijonų. „Hooked“ atsiradimo aplinkybės skamba kaip tipinė dviejų nuo darbo pavargusių Silicio slėnio verslininkų istorija. Vieną dieną pardavę verslą ir namus P. Gupta ir P. Chordia išvyko į Kosta Riką norėdami tiesiog gyventi vandenyno pakrantėje, išmokti plaukti banglente ir maitintis vietos žvejų turguje parduodamomis gėrybėmis. Ir dar parašyti romaną.

Po metų romanas jau buvo apie 800 puslapių. Tada pora pasiūlė su ištraukomis susipažinti draugams. Reakcija buvo labai santūri – įdomu, bet iš to nieko nebus, nes… tiesiog dabar tokių tekstų niekas neskaito.

Po tokių žodžių Prerna su Paragu ėmė domėtis jaunų žmonių skaitymo ypatumais ir taip susipažino su „The Times“ atlikto tyrimo rezultatais. Buvo aišku, kad kūriniai neturi viršyti tūkstančio žodžių, negali reikalauti daugiau kaip 5 minučių dėmesio. Tačiau to akivaizdžiai neužteko, pati teksto forma turėjo keistis iš esmės. Porai susirašinėjant šia tema staiga šovė mintis – o jeigu literatūra imtų panėšėti į pokalbį žinutėmis? Kitaip sakant, jei skaitytojas taptų savotišku dviejų žmonių tekstinimo stebėtoju?

Buvo atliktas tyrimas. Pamenate, kad, „The Times“ duomenimis, tik 5 proc. jaunuolių sugebėjo nuosekliai įveikti 1000 tradicinio literatūrinio teksto – novelės, romano – žodžių? Patikrinus reakcijas į pokalbį trumposiomis žinutėmis kaip žanrą – „chat fiction“ – paaiškėjo, kad 1000 žodžių ribą pasiekia net 85 proc. eksperimento dalyvių!

Būtent tada P. Guptai ir P. Chordiai kilo mobiliosios programėlės, skirtos tokio pobūdžio literatūrai skaityti ir kurti, idėja. Ieškant investuotojų mintis sužavėjo nedaugelį, nes kaip uždirbti iš skaitymo, nebuvo aišku. Pirmieji į avantiūrą leidosi aktorius Ashtonas Kutcheris ir muzikantas Snoopas Doggas.

2019-01-25
Tags: