„Google Trends“ sistema, pagal paieškos užklausas tyrinėjanti vartotojų pomėgius, rodo, jog prasidėjus koronaviruso pandemijai susidomėjimas ligomis ir ypač epidemijomis išaugo 4900 %. Savo mastu įvykiai, susiję su COVID-19 virusu, yra lyginami su 9/11 tragedija JAV ar net Antruoju pasauliniu karu, todėl pats laikas pasižvalgyti, kaip į dabartinę situaciją sureagavo Vakarų rašytojai.

Vienas pirmųjų tekstų, skirtų koronaviruso pandemijai – Paolo Giordano romanas „Užsikrėtus“ (Nel contagio). Šis italų autorius, fizikas, apsigynęs daktaro disertaciją apie elementariąsias daleles, iki šiol buvo žinomas dėl savo romano „Pirminių skaičių vienatvė“ (La solitudine dei numeri primi, 2008).

„Užsikrėtus“ parašytas labai greitai, vos per penkias dienas – pradėtas šių metų vasario 29-ąją, o baigtas kovo 4-ąją. Kūrinyje autorius tvirtina, jog kiekviena epidemija pirmiausia yra matematinė drama, nes kiekvienos epidemijos šerdis – tai vadinamasis bazinis užkrečiamumo rodiklis R0 (kiek infekuotasis gali užkrėsti kitų). COVID-19 atveju šis indeksas siekia 2,5. Siekdami suvaldyti pandemiją ir išgyventi, žmonės deda visas pastangas, jog minėtas skaičius būtų kuo mažesnis. Romane „Užsikrėtus“ nebėra nieko svarbesnio. Visas gyvenimas ima suktis apie tai – žmonės savi­izoliuojasi, dėvi kaukes, užsidaro į karantiną ar visiškai sustabdo viešąjį valstybės gyvenimą. Ir jei tokiomis priemonėmis pavyksta R0 sumažinti – reaguojama taip, tarsi būtų laimėta didelė egzistencinė pergalė.

Ar tikrai šios matematinės dramos tokios svarbios? P. Giordano tvirtina, jog užkratas yra priežastis apie tai susimąstyti, o karantinas – galimybė neskubant pagalvoti. Pats autorius atsisako mėginti numatyti, koks bus pasaulis pasibaigus COVID-19 pandemijai, nes tai pernelyg sudėtinga.

Kam reikalinga tokia literatūra, kuri negali nušviesti, kas bus rytoj? Bulgarų rašytojas ir eseistas Georgi Gospodinovas atkreipia dėmesį, jog po didelių socialinių sukrėtimų Vakarų visuomenė visada susidomi praeitimi. Pavyzdžiui, statistika rodo, kad po rugsėjo 11-osios įvykių minios užplūdo klasikinės muzikos koncertus ir praėjusių šimtmečių meną eksponavusius muziejus. Pradėjus aiškintis priežastis tyrimai parodė, jog tokiu būdu norėta įsitikinti, kad mūsų gyvenamasis pasaulis turi tam tikrą istoriją. Muziejų ekspozicijose esančios senienos ramino: civilizacija nėra tokia trapi – net ir labai baisus teroristinis išpuolis jos nesunaikins.

Tyrimai atskleidė, kad COVID-19 pandemijos metu panašią raminančią funkciją atliko trys knygos, kurios beveik visų viruso paveiktų valstybių perkamiausiųjų reitinguose užėmė pirmąsias vietas. Tai – Albert’o Camus „Maras“, Gabrielio Garcíos Márquezo „Meilė choleros metu“ ir Giovannio Boccaccio „Dekameronas“. Nė viename šių kūrinių nebuvo patikimų patarimų, kaip apsisaugoti nuo viruso, tačiau jie aiškino staiga neatpažįstamai pasikeitusį pasaulį. Ir – o tai svarbiausia – pasakojo, jog su panašiomis negandomis žmogus jau buvo susidūręs ir jam pavyko išgyventi. Akivaizdu, kad skaitytojams ateitis tapo ne tokia svarbi kaip praeitis – juk pirmoji yra neaiški, o pastaroji ramina: taip jau yra buvę, truputį pakentėkime, ir viskas vėl bus gerai.

Tokią nuostatą pagrindžia dar vienas literatūrai neabejingų žmonių pomėgis, pastebėtas tyrinėjant interneto blogus, kuriuose aptariamos įvairios knygos. Pasirodo, vis dažniau į rankas paimami jau kartą skaityti kūriniai. Pirmiausia todėl, kad skaitytojas žino, apie ką jie, kuo baigsis pagrindinius personažus ištikę įvykiai. Tvirtinama, jog šitai padeda susigrąžinti savo ikipandeminių laikų Aš, gyvenusį ramiai ir saugiai.