Štai kanadiečio poeto, „menininko programuotojo“ Jimo Andrewso kūrinys „arteroids 3.11“ (https://vispo.com/arteroids/indexenglish.htm). Poetas jį pristato kaip „poezijos kovą su proziškumo pajėgomis“, o kritikai priskiria vadinamajai žaidžiamajai literatūrai.

Prieš pradedant „skaityti“ šį literatūros kūrinį reikia atlikti kai kuriuos parengiamuosius darbus – pasirinkti skaitymo „režimą“, nustatyti „mirtingumo laipsnį“ ir atlikti kitas panašias nūdienos keturmečiui puikiai pažįstamas operacijas. Tada sparčiai darbuojantis klaviatūros rodyklėmis bei X klavišu mirtinu ginklu virtusia kruvinai raudona „poetry“ sąvoka (jei pasirinktas game skaitymo rėžimas) apšaudyti puolančius žodžius. Pataikius jie virsta fejerverkus primenančiais letristiniais raidžių koliažais, tačiau neapdairiai su kuriuo nors susidūrusi pati „poetry“ pažyra raidžių skeveldromis. Yra keliolika „skaitymo“ intensyvumo lygių, besiskiriančių poeziją puolančių žodžių kiekiu. Paskutiniajame likti „sveikai“ poezijai beveik neįmanoma, nebent skaitytojas būtų pasiekęs neįtikėtiną meistriškumą.

Apie ką tai? Kaip ir beveik visoje postmodernioje literatūroje, skaitytojas čia viliojamas pats tapti kūrinio veikėju, o kartais ir autoriumi. Neatsispyręs pagundai pažaisti ir smagiai praleisti laiką jis staiga turi rinktis. Viena alternatyva – taip intensyviai šaudyti į puolančias proziškumo pajėgas, kad nespėsi perskaityti nė vieno iš ekrano kampų pasirodančių žodžių. Poezija bus saugi, išvengs bet kokių proziškumo pavojų, tačiau liks nuobodžiai hermetiška. Kita alternatyva – bandyti rizikuoti, neskubėti visko ištaškyti, mėginti perskaityti iš ekrano pakampių lendančius žodžius. Jie lyg ir dėliojasi į rišlų tekstą, tarsi bando kažką pasakyti, tačiau šiuo atveju skaitytojas rizikuoja poezija, atvirumas pasauliui tampa pavojų šaltiniu. Taip netikėtai pradžioje buvusi maloni bei neįpareigojanti pramoga virsta žvilgtelėjimo į veidrodį eksperimentu ir susimąstymu: o koks gi aš esu, ką rinkčiausi?

Iš kur tokia neįprasta literatūra, kokia jos kilmė? Šios literatūros raidos pradžioje būta nevilties – artėjant XX a. įvairiais pavidalais pasklidusios informacijos jau buvo per daug, kad ja galėtumei efektyviai pasinaudoti. XIX a. pabaigoje kyla pojūtis, kurį vėliau įžymiojoje novelėje „Babelio biblioteka“ aprašo Jorge Luisas Borgesas – kažkur yra sukaupta viskas, ką įmanoma parašyti. Tiek tai, kas jau parašyta, tiek ir tai, kas dar bus. Sakytumėt, sunku tuo patikėti, tai – fikcija? Bet štai Niujorko rašytojas Jonathanas Basile’as įgyvendino J. L. Borgeso idėją kaip programinį algoritmą, visiems prieinamą tinklalapyje https://libraryofbabel.info. Esate rašytojas ir džiaugiatės sukūręs niekieno neregėtą negirdėtą metaforą? Pasitikrinkite minėtame tinklalapyje ir aptiksite, jog kažkas tai jau yra parašęs. Nesvarbu, kokia kalba. Jūs – nebe pirmas. Čia kyla jau visai kita problema – kaip rasti tai, kas parašyta.

Desperatiškai besiblaškantiesiems borchesiškų bibliotekų labirintuose į pagalbą XIX a. pabaigoje atėjo technologijos. Belgas Paulis Otlet pačioje XIX a. pabaigoje sukuria knygų klasifikacijos sistemą, pavadintą universalia dešimtaine klasifikacija (UDK), kurią bibliotekos naudoja iki šiol. Jis tikėjo, kad ši sistema padės tiksliai aprašyti visą pasaulyje esančią informaciją, o paskui kiekvienas norintysis galės nesunkiai rasti tai, ko reikia. Pačioje XIX a. pabaigoje P. Otlet tokias paslaugas bandė teikti paštu – už tam tikrą mokestį būdavo galima gauti maždaug 50 bibliografinių vienetų dydžio sąrašą norima tema. Projektas įgavo pagreitį, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje P. Otlet komanda jau buvo suklasifikavusi apie 15 milijonų įvairaus pobūdžio informacinių vienetų: knygų, laikraščių straipsnių, iliustracijų. P. Otlet ėmė svajoti apie „Pasaulio rūmus“, kuriuose būtų sukaupta UDK informacija apie visą vienaip ar kitaip publikuotą informaciją, bet čia koją pakišo dvi aplinkybės – Antrasis pasaulinis karas bei informacijos gausa. Dar prieš karą Belgijos vyriausybė nutraukė šio projekto finansavimą, nes paaiškėjo, kad kortelių su UDK įrašais labirintai tampa neefektyvūs, o kai naciams prireikė patalpų Trečiojo reicho meno muziejui, viskas buvo suversta į krūvas laikinose saugyklose. Informacija vėl tapo chaotiška, o kai kuriose bibliotekose dar ir šiandien tebestovinčios spintos su pilnais kortelių stalčiais gali būti pagerbtos kaip P. Otlet sumanymo antkapiai.

Informacijos pertekliaus ir vartotojui patogaus jos sutvarkymo problema 1945 m. susirūpino JAV prezidento Franklino D. Roosevelto patarėjas mokslo klausimais Vannevaras Bushas. Žurnale „The Atlantic“ jis publikavo išsamų straipsnį „As We May Think“, kuriame išdėstė viziją, kaip pernelyg didelius ir dėl to nenaudingus informacijos kiekius padaryti prieinamus ir pažinius. V. Busho manymu, tam tereikia specialios mašinos, kurioje mikrofilmų pavidalu būtų sudėta visa informacija – tiek rašytinė, tiek vizuali. Tik ji neturėtų būti surūšiuota pagal abėcėlę ar užkoduota kokiomis nors nekintamomis skaičių sekomis. Mat, V. Busho manymu, žmogus savo kasdienėje veikloje dažniau vadovaujasi asociacijomis. Taigi ir informaciją rūšiuoti reikėtų remiantis asociatyvaus mąstymo principais. Kas geriausiai tai padarytų? Žinoma, patys vartotojai. Paprasčiausiai skaitydami ar žiūrinėdami fotografijas jie turėtų pažymėti, kuo vienas dokumentas, jų manymu, susijęs su kitu. Šitos asociatyvių ryšių žymos būtų išsaugomos, tad kiti vartotojai galėtų jomis naudotis ir papildyti savais atradimais ar koreguoti.