Tomo Kos iliustracija
Saulius Keturakis

Literatūra ir greitis

Vėluoju parašyti tai, ką pasižadėjau. Neišsimiegota. Nuovargis jaukia sumanymą rišliai išdėstyti galvoje besisukančias mintis. Tad prisipažįstu, jog, kol sukūriau šį tekstą, išgėriau tris puodelius kavos. Paskutiniajame buvo dvigubai didesnė nei įprasta kofeino dozė. Ir aš nė kiek nesijaučiau nusikaltęs dėl to, jog šiek tiek paskatinau savo sąmonę greičiau veikti. Priešingai, jaučiausi labiau susikaupęs, aiškiau mąstantis, geriau atsimenantis. Trumpai tariant, geresnis. Ir, svarbiausia, spėjęs viską laiku.

Apie įvairius narkotikų ir literatūros ryšius parašyta daug. Akivaizdu, jog visos sąmonę veikiančios medžiagos yra tam tikros technologijos, leidžiančios įvairiais būdais modifikuoti mūsų gebėjimą mąstyti ar patirti. Galima rasti sakant, jog opiatai yra malonumo, kanapės – sapnavimo, o visi nuskausminamieji – atsitraukimo nuo savo kūno technologijos, trumpos atostogos dirbtiniame rojuje. Tuomet tokie narkotikai kaip kofeinas, kokainas ar amfetaminai yra didesnio produktyvumo technologijos, būdai pratęsti žmogaus būdravimą. Būtent paskutinysis aspektas ir jo poveikis literatūrai šiame tekste mus labiausiai ir domina.

Prancūzų filosofas Gilles’is Deleuze’as yra sakęs, jog visi narkotikai pirmiausia susiję su greičio bei jo modifikacijos problemomis, o kultūros teoretikas Paulas Virilio, kalbėdamas apie technologijas, tvirtinęs, jog kiekviena turi tik jai specifinius sutrikimus. Štai, kalbant apie automobilius, tai – avarijos, kurios buvo neįsivaizduojamos arklių ir karietų epochoje. Kokie gi sutrikimai būtų būdingi dirbtinai pagreitinus literatūros rašymą, kuo pasižymėtų tokie greitos literatūros tekstai, lyginant ją su tradicijos nustatyta norma?

Trys priemonės pagreitinti rašymą čia bus aptartos, trys technologijos – kava, kokainas ir amfetaminai. Kiekviena jų yra susijusi su tam tikra istorine epocha ir su tam tikru literatūros rašymo greičiu.

Kava Europoje atsirado XVII amžiuje. Ji iškart buvo atpažinta kaip puiki priemonė pratęsti aktyvią sąmonės būseną, įgyti minties energijos, išlaikant proto skaidrumą. Prancūzų istorikas Jules’is Michelet tiesiogiai susiejo kavos gėrimą ir intelektualinio gyvenimo suintensyvėjimą Prancūzijos Apšvietos laikotarpiu. Kalbant apie literatūrą, vienas pirmųjų literatų, sąmoningai gėrusių kavą tam, jog galėtų greičiau rašyti, buvo Honoré de Balzacas. Savo esė „Traité des excitants modernes“ („Šiuolaikinių stimuliantų apžvalga“, 1838) jis tvirtinęs, jog Volteras kavai turėtų būti dėkingas už minties aiškumą, o istorikas Buffonas – už ypatingą minties egzaltaciją. Šiame esė Balzacas modernumą susiejo su stimuliantais: kava, arbata, alkoholiu, tabaku ir šokoladu. Jis sakė, jog žmogaus galimybės yra ribotos, o gyvenimo tempas vis greitesnis. Būtent todėl kava ir kiti stimuliantai čia gali labai praversti. Nusiteikusiems rimtai veiklai Balzacas rekomendavo gerti kavą tuščiu skrandžiu. Anot rašytojo, tada idėjos užplūstančios tarsi armijos batalionai, o lengvoji metaforų kavalerija pasileidžia galopu. Tai vienas ankstyviausių stimuliantų poveikio literatūros kūrimui vaizdinių. Po kurio laiko – vis dar tuščiu skrandžiu – Balzacas rekomendavęs išgerti antrą puodelį; tada mintys pasipila ne tik galvoje, bet ir liejasi rašalu popieriuje. Tačiau rašymas jau yra per lėtas būdas užfiksuoti užplūdusias idėjas, tad susiduriame su viena pirmųjų priemonių technologiškai išspręsti šią problemą – Balzacas imasi diktuoti savo kūrinius, užrašymą palikdamas asistentams.

Balzacas, galima sakyti, yra pirmasis greičio kultūros atstovas, parodęs tipiškai modernistinę, racionalią literatūrinio proceso prievartą, kai visi kūrinio elementai lieka tie patys, tik pats jo parašymas tampa pagreitintas. Į literatūrinę kūrybą jis žiūrėjo kaip į gamybą, kai produkto pagaminimo tempas didžiąja dalimi lemia sėkmę rinkoje. Apsakymo parašymui Balzacas skirdavo dvi tris savaites, buvo nusistatęs griežtą ir negailestingą darbo ritmą: miegoti eidavo ankstyvą pavakarę, tada vidurnaktį išgerdavo savo paties pasidarytos stiprios kavos ir rašydavo iki paryčių. Atsigaivinęs karšta vonia, sėsdavo prie parašytų puslapių redagavimo. Nuo pietų iki pavakarės užsiimdavo atsakinėjimu į laiškus. Suskaičiuota, jog per savo gyvenimą Balzacas išgėręs apie 50 000 puodelių kavos. Nors tikrosios rašytojo mirties priežastys nelabai aiškios, tačiau jo asmeninis gydytojas buvo įsitikinęs, kad kalčiausi – milžiniški kavos kiekiai ir naktinis darbas.

Pamažu kava tapo beveik nepastebimu modernaus rašytojo darbo vietos „įrenginiu“, pagreitinančiu literatūros kūrimo procesus. Tačiau pasaulis ėmė darytis vis greitesnis, atsirado automobiliai, telegrafas, pirmosios metro sistemos, geležinkeliai. Kavos suteikiamo greičio ėmė nebepakakti, tad į sceną žengė kokainas.

Žymos: