Scena iš Renanos Raz šokio spektaklio „Gentis“ (Kauno šokio teatras „Aura“, 2007). Sauliaus Žiūros nuotrauka
Kalbino Aušra Kaminskaitė

Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė. Naikinant technikos ir intelekto priešpriešą

Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė yra viena tų žmonių, kurie dirba palyginti tyliai, tačiau daro didelę įtaką savo lauko raidai ir profesionalų ugdymui. Šiuo metu ji – choreografė, šokėja, Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos (toliau – NMKČMM) dėstytoja, Šiuolaikinio šokio asociacijos pirmininkė, o kol tekstas išvys dienos šviesą, nenustebsiu, jei atsiras ir daugiau pareigų. Linos kelias, regis, susijęs su didele dalimi svarbiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio procesų: pirmo profesionalaus šokio teatro veikla, viena pirmųjų lietuvių išvykų studijuoti šią sritį užsienyje (ir turbūt pirmąja – JAV), vakarietiško mąstymo integracija klasikos pasaulyje, atsiradusiomis galimybėmis mokytis šiuolaikinio šokio vidurinėje mokykloje.

Kalbėtis su L. Puodžiukaite-Lanauskiene norisi ne dėl ypatingų sėkmės istorijų, bet būtent dėl kliūčių, kurias jai teko ir pavyko įveikti, darant dėl šokio tai, ką gali geriausio, o ne laukiant kažko, kas „turėtų“ nutiesti kelią sėkmingoms mūsų choreografų bei atlikėjų karjeroms. Taigi – apie šiandien Lietuvoje šokėjams egzistuojančias galimybes profesionaliai dirbti bei tam (ne)tinkamą klimatą.

Gimei Kaune ir pradėjai šokti, kai šį miestą buvo galima laikyti Lietuvos šiuolaikinio šokio sostine – paauglystėje atsidūrei „Auros“ studijoje ir trupėje. Kaip susidomėjai būtent tokia kryptimi ir šio teatro veikla?

1993 m. eidama į „Aurą“ nieko nežinojau nei apie ją, nei apie modernų šokį. Vaikystėje turėjau svajonę būti balerina – pradinėje mokykloje šokau pas Laisvę Dautartaitę, o penktoje klasėje netgi susiruošiau pabėgti iš namų į NMKČMM Vilniuje. Visgi tėvai sulaikė ir įtikino šokio mokytis vaikų baleto grupėje Kauno muzikiniame teatre. Ten toliau tobulėjau, kiekvieną sekmadienį pasirodydavau spektakliuose vaikams. Užaugusi ketinau tapti Kauno muzikinio teatro baleto soliste. Galiausiai buvo pranešta, kad vaikų grupės naikinamos, tačiau tikimasi po metų jas sugrąžinti. Man, svajotojai, tokia žinia, be abejo, buvo katastrofa. Tačiau mokytojai mamai pasiūlė išeitį: jokiu būdu neleisti manęs į pramoginius šokius, kuriuose lavinami visai kiti raumenys – verčiau nuvesti į „Auros“ studiją. Ten dukart per savaitę vyksta baleto pamokos, o ir idėjos bei šokio stilius ne tokie tolimi man jau pažįstamiems. Po metų galėčiau sugrįžti į atnaujintą Kauno muzikinio teatro vaikų grupę. Tačiau atsidūrusi „Auros“ studijoje nebenorėjau eiti niekur kitur. Čia pagaliau pasijutau savo vietoje.

Tad koks buvo pirmasis susidūrimas su šiuolaikiniu šokiu po daugybės klasikos pamokų?

Vienas svarbiausių dalykų – pirmą kartą pajaučiau ir suvokiau, kad galiu šokti neprievartaudama savo kūno, nebandydama atsistoti į pirmą poziciją – šiuo atžvilgiu baletui tiesiog neturėjau duomenų. Kalbant apie stilių, tuo metu „Auroje“ vyravo ne vien šiuolaikinis šokis, todėl didelio šoko nepatyriau, be to, visuomet buvau atvira kūrybinėms naujovėms, bandymams. Čia pajutau, kad galiu kalbėti ne tik forma, bet ir vidumi. Gavau improvizacijos, kurią visuomet labai mėgau, taip pat baleto, džiazo, modernaus šokio pamokų. Labai mylėjau ir myliu klasikinį šokį, tik grynose šio žanro apraiškose man trūko saviraiškos – „Auroje“ jos buvo į valias. 1994 m., būdama septintoke, pradėjau lankyti pamokas su pagrindinės trupės nariais; 1995 m. jau leidausi į pirmąsias savo gastroles ir pradėjau šokti repertuaro spektakliuose. Tai dariau kol baigiau mokyklą, tada pusmečiui išvykau į JAV, o grįžusi dar pusmetį šokau „Auroje“.

Pusmečiui? Juk į JAV išskridai studijuoti.

Tai įvyko vėliau. Pirmiausia į Jungtines Valstijas drauge su Mantu Stabačinsku nukeliavome trumpam, nes buvome pakviesti prisijungti prie Kris Cangelosi trupės projekto Atlantoje. Ten pastatymai buvo kuriami remiantis Hortono ir džiazo technikomis, o pastarąją „Auroje“ tobulinome ne vienerius metus, todėl apsupti puikiausių šokėjų blogai nesijautėme – dešimtajame dešimtmetyje „Auros“ trupės nariai (tuomet – vien lietuviai!) buvo labai stiprūs.

Ar tai ir paskatino tolesniems mokslams pasirinkti JAV, o ne kurią nors Europos šalį?

Panašiai, tik mano stojimo į šokio specialybę istorija gan sudėtinga.

Mokyklą baigiau 1999-aisiais. 1998 m. Anželika Cholina Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (toliau – LMTA) surinko pirmąjį aktorių-šokėjų kursą, o 1999 m. rengė papildomą vyrų studentų priėmimą. Aš su ja susitikau ir tikinau, kad susitvarkyčiau su studijomis nuo antro kurso, pasivyčiau kitus, pakelčiau krūvį – juk turėjau „Auros“ solistės patirties. Man buvo atsakyta, kad nieko negalima padaryti, nes priimami tik vaikinai – dabar galiu tai suprasti, nes tokiais atvejais kelius dažnai užkerta švietimo sistema.

Tais pačiais metais choreografė Olga Žitluchina rinko šokėjų kursą Rygoje, tad išsiruošiau į stojamuosius ten. Tačiau taip susiklostė, kad prieš išvažiuodama pamečiau pasą, ir teko atsisakyti šios galimybės. Darkart sugriuvo jauno žmogaus pasaulis – viskas atrodė taip tragiška, kad buvau pradėjusi planuoti vykti su sesers, į kurią esu panaši, pasu. Tačiau to nepadariau. Beje, maniškis atsirado praėjus savaitei po stojamųjų egzaminų Rygoje.

Taip griūvant svajonėms atvyko Atlantoje dirbanti choreografė K. Cangelosi ir pakvietė liepos mėnesį pusę metų šokti jos trupėje. O juk jei būčiau įstojusi į LMTA ar Latvijos kultūros akademiją, nebūčiau galėjusi išvykti į JAV.

Baigiantis projektui Kris paklausė apie mano planus. Pasakiau norinti studijuoti šokį, ir ji davė man dešimties geriausias šokio programas turinčių universitetų Rytinėje pakrantėje sąrašą, kad išsirinkčiau ir bandyčiau ten pakliūti. Sąraše buvo ir Džiulijardo mokykla (The Juilliard School), tačiau ją iškart atmečiau – buvau įsitikinusi, kad manęs nepriims. Beje, šiandien žmonėms visada siūlau mėginti ir nebijoti tokių vardų – dabar suprantu, koks kvailas sprendimas atsisakyti net nepabandžius. Išsirinkau du universitetus, į abu įstojau, tačiau pasirinkau Šiaurės Karolinos universitetą, pasiūliusį didesnę stipendiją. Tai konservatorija, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas techniškam atlikėjų paruošimui.

Ar dėl didelio susikoncentravimo į techniką studijose nekentėjo kūrybiškumas?

Tikrai ne – mano mokykla buvo išskirtinė tuo, kad kasdien turėjo improvizacijos paskaitas, o tai JAV universitetuose reta. Idėja tokia: pirmus metus dirbti vien kūnu, be muzikos, kostiumų, scenografijos; antraisiais – nagrinėti muzikos ir judesio ryšį, statyti solo pasirodymus bei duetus; trečiaisiais – tris skirtingus duetus ar trio; ketvirtais metais kurti integruojant šviesas, scenografiją, kostiumus ir ne daugiau nei šešis šokėjus.

Mokiausi klasikinės kompozicijos abėcėlės ir neturėjau jokių konceptualizmo paskaitų, kurių gausu šiandieninėse Europos mokyklose. Pirmiausia buvome gerai supažindinti su amato pagrindais, kuriuos vėliau turėjome panaudoti savo asmenybes atliepiančioje kūryboje.

Žymos: