MAGNI DVCATVS LITHVANAE, Caetervmque Regio …CAMPVS INTER BOHVM ET BORYSTENEM. Sudarytojas – Tomaszas Makowskis (1573–1630). Graveris – Hesselis Gerritszas (1581–1632). Leidėjai: Willemas Janszoonas Blaeu ir Joanis Blaeu. Spalvintas vario raižinys, 735 × 735 mm. Amsterdamas, 1631–1667
Algimantas Muzikevičius

Lietuvos vardas ir herbas senuosiuose žemėlapiuose

Po Žečpospolitos padalinimų ir Lietuvos prijungimo prie Rusijos jau nuo XVIII a. pabaigos rusų valdžia visokiais būdais stengėsi sunaikinti senuosius žemėlapius, kaip buvusios valstybės didybės simbolius. Dar aršiau ši politika pradėta vykdyti po 1831 ir 1863 m. sukilimų. Žemėlapiai pradingo iš visų viešų vietų (valstybinių įstaigų, dvarų, klebonijų ir t. t.) ir tik vienetai buvo saugomi bibliotekų ir archyvų specfonduose su grifu „slaptai“. Ta pati politika vyravo ir sovietmečiu, siekiant užkirsti kelią istorinės-tautinės atminties atgimimui. Monetas, metalinius ar porcelianinius daiktus galima slėpti žemėje, tačiau popierinio žemėlapio neužkasi. Vienas iš katalikų kunigų XIX a. sugalvojo originalų būdą svarbiems dokumentams išgelbėti. Žemėlapiai būdavo sulankstomi ir paslepiami bažnytinių metrikų knygų viršeliuose. Kadangi civilinės būklės registracijos knygos reikalingos bet kokiai valdžiai ir kruopščiai saugotos visais laikais, tikimybė, kad jose svarbūs dokumentai išliks ateities kartoms, labai didelė. Taip nutiko ir 1739 m. išleistam žemėlapiui, paslėptam Subačiaus parapijos krikšto registracijos knygoje, kuri saugoma šio straipsnio autoriaus rinkinyje. Joje suregistruoti 1777–1782 m. įrašai, o knyga įrišta ir žemėlapis joje paslėptas 1834 m.

Po Nepriklausomybės atstatymo senieji žemėlapiai pradėjo grįžti į viešąjį gyvenimą: tiek kaip pažintiniai-estetiniai objektai (per tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius muziejai, bibliotekos, aukštosios mokyklos ir privačios meno galerijos surengė virš 10 senųjų žemėlapių parodų, išleido keletą šiai tematikai skirtų leidinių), tiek kaip fiziniai egzemplioriai iš užsienio. Dauguma prezentacijų buvo susijusios su išeivijos lietuvių dovanotomis kolekcijomis arba naujai suformuotais kolekcininkų rinkiniais. Visas šias ekspozicijas ir leidinius jungė vienas bendras bruožas – juose buvo eksponuojami labai skirtingi (vaizduojamos teritorijos apimtimi) senieji žemėlapiai, kuriuose matyti Lietuva, tačiau didžioji jų dauguma nėra Lietuvos žemėlapiai tiesiogine to žodžio prasme. Lituaninei tematikai gali būti priskiriami Europos, Rytų Europos, Skandinavijos, Rusijos, Prūsijos, Livonijos, Žečpospolitos ir kiti žemėlapiai, tačiau Lietuvos vadintini tik tie, kurių pavadinime yra Lietuvos vardas, o kartografiniame vaizde vyrauja istorinės bei šiuolaikinės Lietuvos teritorija. Pritaikius šiuos kriterijus, galėtume priskaičiuoti tik 32–35 senuosius Lietuvos žemėlapius, tačiau beveik kiekvienas jų buvo išleistas po kelis ar keliolika kartų. Papildyta geografinė informacija, keitėsi leidėjai ir spaustuvininkai, todėl, kalbant apie skirtingas Lietuvos žemėlapių laidas bei leidimus, tokių artefaktų surastume virš 100.

Pirmasis Lietuvos žemėlapis išleistas 1595 m. Gerard’o Mercatoriaus pasaulio atlaso trečiame tome. G. Mercatorius (Gerard Kremer, 1512–1594) – žymiausias XVI a. kartografas, kurio sukurtas kartografinės projekcijos modelis naudojamas iki šiol. Be daugybės kitų nuopelnų kartografijai, G. Mercatorius buvo ir pirmojo Lietuvos žemėlapio autorius, nors pats žemėlapis pasirodė tik po jo mirties. Šis žemėlapis iki 1634 m. buvo dedamas į visus G. Mercatoriaus vardu vadinamus, tačiau jau jo įpėdinių keturiomis kalbomis išleistus atlasus. Pirmųjų dviejų žemėlapių leidimų antroje pusėje išspausdintas paties G. Mercatoriaus paruoštas tekstas, kuriame išvardyti svarbiausi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) miestai, apskaičiuotos ir nurodytos jų geografinės koordinatės. 1606 m. ir vėlesniuose leidimuose Lietuvos aprašymas beveik pažodžiui pasiskolintas iš Motiejaus Miechoviečio veikalo „Traktatas apie dvi Sarmatijas“. Iki 1634 m. pasirodė 20 to paties žemėlapio leidimų.