„Tarsi SPA šventė ausims“… Ši skambi frazė išsprūdo, kai norvegų džiazo kritikas Thoras Egilis Leirtrø pasiklausė saksofonininko Luko Zabulionio albumo „Changing Tides“ (2016). O kritiko kolega Toras Hammerø tarė dar radikaliau: „Atsirado nauja saksofono žvaigždė“ (Tor de jazz, 2016). Ir nusistebėjo, kad būtent „čia, milžinišką potencialą turinčioje šalyje“.

Taip, šiuolaikinio džiazo plotmėje norvegų balsai itin skambūs, ryškūs. Nekyla abejonių, kad ne vien Europos kontekste pasaulinio garso atlikėjų bei kūrėjų gausa ženkliai išsiskiria būtent norvegai. Vokalistės Sidsel Endresen ir Mari Boine (Norvegijos samė, dainuojanti gimtąja kalba), pianistai Tordas Gustavsenas, Ketilas Bjørnstadas ir Bugge Wesseltoftas, gitaristai Terje Rypdalas ir Eivindas Aarsetas, trimitininkas Nilsas Petteris Molvaeris, kontrabosininkas Arildas Andersenas, būgnininkas Jonas Christensenas. Ir, žinoma, legendinis saksofonininkas Janas Garbarekas. Paminėjau vien pasaulinio garso džiazo muzikus, kuriuos žinome ne tik iš albumų ar žiniasklaidos – visi jie lankėsi ir koncertavo Lietuvoje.

Kodėl taip akivaizdžiai pastebimas būtent Norvegijos džiazas? Turbūt priežasčių yra ne viena, tačiau… Kai 1970 metais Miunchene Manfredo Eicherio ką tik įkurta leidybinė firma „ECM Records“ (Edition of Contemporary Music) išleido Jano Garbareko albumą „Afric Pepperbird“, pasidarė akivaizdu, kad šiaurietiškai santūrus, kiek statiškas garsynas atitiko to meto lūkesčius, ilgam tapo „patentuotu“ firmos leidinių skambesiu bei plačiau atvėrė pasaulinio džiazo vartus kitiems saksofonininko tautiečiams.

Norvegijoje džiazą grojančiam jaunam muzikui būti pastebėtam nėra paprasta. Lukui tai tikrai pavyko. Dar kartą pacituosiu Torą Hammerø: „Zabulionis jau nuėjo ilgą kelią […] – pažengė gal net toliau nei Garbarekas, būdamas 24-erių“.

Luko kelias prasidėjo Kaune. 1992-aisiais jis čia gimė, čia augo iki septintųjų savo gyvenimo metų. Gimtąjį miestą šiltai prisimena iki šiol. Atmintyje išliko ir viešnagės pas senelius Dotnuvoje, bet ypač – koncertai, kai nuo scenos mirkteldavo tėtis Arūnas Zabulionis (anuomet žinomas dainų kūrėjas bei atlikėjas, nuo 1985 metų – Kauno valstybinio choro solistas).

1999-ųjų rugpjūtį Zabulioniai išvyko gyventi į Norvegiją. Tai buvo šeimos galvos sprendimas: „Norėjau, kad mano vaikai užaugtų normalioje aplinkoje. Be korupcijos, chamizmo, sovietinio paveldo“. Norvegijoje apsistota neatsitiktinai. Koncertuodamas A. Zabulionis daug keliavo, lankėsi ne tik visose Europos šalyse, bet ir Argentinoje, Čilėje bei kitur, tad turėjo galimybę gretinti, rinktis. Visais požiūriais labiausiai patiko Norvegija.