Triukšmingos arkos, 2006. Aliejus, kartonas, 78,4 x 59,4
Vidas Poškus

Libido nugali civilizaciją, arba Trys raktai Vlado Juodagalvio tapybai

Raktais į visos Vlado Juodagalvio kūrybos pasaulį (kaip pompastiškai tai beskambėtų) galėtų būti jo 2019 metų kompozicija „Komfanijos vartai“, taip pat „Drąsuolis grybautojas“ (beje, nugarinėje pusėje užrašyta – „Drasuolis…“, 2004 m.) bei tų pačių metų „Triukšmingos arkos“. Taip patosiškai pradėjus, reikėtų pasiaiškinti, prie ko čia tie raktai ir kūrybos pasauliai. O taip pat – kas gi yra V. Juodagalvis.

Mano pažintis su šiuo nelabai žinomu tapytoju prasidėjo prieš kokį dešimtmetį, vieno kibinų vakarėlio metu. Nuomojamoje pažįstamo menininko ir kolegės dailės kritikės studijoje vyko saloninio pobūdžio susibūrimas. Kramsnodamas karaimišką patiekalą ir žiūrėdamas, kaip šeimininkė iš orkaitės traukia vis naują šių pyragėlių su kapota aviena ar varške porciją, pamačiau ant sienos kabantį paveikslą. Į mane šiek tiek žvairuodamas ir kukliai besišypsodamas, vieną ranką įsikišęs kelnių kišenėn, po pažastimi spausdamas šakų puokštę, dešine laikydamas grybų pilną pintinę, žvelgė jaunuolis. Stovėjo jis kambaryje apsilupinėjusiomis sienomis, plokščias lubas su pakabintu šviestuvu (anksčiau sakydavome liustru) rėmė viršun platėjanti kolona. Savo formomis ji priminė kažką iš Kretos-Mikėnų architektūros ar tiesiog guminę pompą kriauklei atkimšti. Sužinojau, kad tai toks nelabai garsus, neprofesionalus (kalbant apie diplomus) dailininkas.

Daug vėliau pabendravus su menininku Audriumi Gražiu paaiškėjo, kad jis turi nemažą V. Juodagalvio kūrybos kolekciją. Netgi yra šioks toks dailininko globėjas. Susipažino jiedu Anykščių turguje, kur Vladas nuo seno ir prekiauja savo paveikslais.

Labiau detalizavus dailininko biografinę išklotinę, ji būtų tokia:

Gimė 1960 m. Kazachstane.

Grįžo į Lietuvą 1967 m.

Vidurinę mokyklą baigė Lietuvoje.

Paišė nuo vaikystės, 11 klasėje pradėjo tapyti aliejumi.

Daugiausiai tapo pagal sapnus.

Gauna invalidumą.

Gyvena Anykščiuose.

Taigi – kuo čia dėti tas „kūrybos pasaulis“ ir dar trigubi raktai? Juk, atrodo, viskas elementaru ir be didesnių pretenzijų. Kaip yra sakęs A. Gražys, pats Vladas savo kūrinius aiškina ir interpretuoja labai paprastai (kita vertus – juk kitaip ir negali būti – net įsivaizduoti sunku kaip nors literatūriškai savo vizijas komentuojančius Boschą ar Magritte’ą). Štai, būtent „Komfanijos vartus“ autorius pristatęs trumpai: „Čia nutapiau berniukus…“ Vis tik apibūdinimas „kūrybos pasaulis“ V. Juodagalvio tapybos atveju yra ne iš piršto laužtas. Šis menininkas iš tiesų kuria kitą gyvenimą. Jo paveikslai egzistuoja kaip kuo tikriausi langai į sapnų, fantazijų, vizijų ir netgi kliedesių matavimus. Šį teiginį būtų galima argumentuoti paties Vlado sumontuotu tele-Vizoriumi (raidė išdidinta mano – V. P.) „Вихрь“ (šiaip sovietmečiu buvo tokie dulkių siurbliai bei runkelių surinkimo kombainai). Tai rankiniu būdu perjungiamas (persukamas) mechaninis televizorius, kanalų funkciją perimant ant kino juostą primenančio pagrindo nutapytoms kompozicijoms. Tele-Vizorius veikia amžinai (nes elektros maitinimo jam nereikia), programas galima keisti tol, kol nepabosta specialaus mechanizmo sukti gigantišką pincetą ar atsuktuvą primenančiu prietaisu. Pastarasis, beje, man kelia asociacijas su mano tarybine vaikyste, kuomet senutėlį nespalvotą „Taurą“ tekdavo administruoti (t. y. – „Vilnių“ keisti su „Maskvos pirmuoju“ arba „antruoju“ kanalais, laimingais atvejais – „pagauti Lenkiją“) pasičiupus reples – vadinamąsias ploskes.