Kadrai iš filmo „Kristaus kūnas“ (Boże Ciało, 2019. Rež. Janas Komasa)
Stasys Baltakis

Lenkijos kino sugrįžimas, arba Bažnyčią į šalį

Nežinia, ar dvidešimtmetis Kazimierzas Pró­szyńskis matė Thomo Edisono kino kamerą ir nusižiūrėjo konstruodamas bei patentuodamas savąjį išradimą, skirtą fiksuoti judančius paveikslėlius, ar tiesiog taip sutapo, ir jis buvo pirmasis kino genijus puikaus kino šalyje Lenkijoje. Broliai Auguste’as ir Louis Lumière’ai dar neturėjo patento ir nebuvo Prancūzijos nacionalinės industrijos vystymo bendrijoje pristatę savo filmų, juo labiau parodę nė vieno jų pub­likai, kai K. Prószyńskis jau kūrė ir rodė filmus savo išrasta kamera, pavadinta pleografu (pleograf): ji buvo naudojama ir filmuojant, ir projektuojant užfiksuotus vaizdus (panašiu principu veikė ir brolių Lumière’ų aparatas). Ta kamera jis susuko pirmąjį lenkišką dokumentinį filmą „Pasičiužinėjimas Lazienkose“ (Ślizgawka w Łazienkach, 1902) ir vaidybinį trumpametražį filmą „Grėblio sugrįžimas“ (Powrót birbanta, 1902). Pleografo vardu buvo pavadinta pirmoji lenkiška kino studija, įsteigta 1901 m.

Vėliau, 1909-aisiais, Kazimierzas išrado ir užpatentavo (tiesa, dirbdamas Prancūzijoje, garsiojoje „Gaumont“ kompanijoje) aeroskopą (aeroscope) – pirmąją kino kamerą, kuria buvo galima filmuoti ne nuo trikojo, o laikant ją rankose (be to dabartinis kinas neįsivaizduojamas): mechanizmą sukdavo suspaustas oras, panašiu principu, kaip pamažu išleidžiant pripūstą dviračio padangą. Pagaliau operatorius galėjo proceso metu keisti vaizdo ryškumą, nes jam nebereikėjo viena ranka sukti rankenėlės. Šis išradimas leido filmuoti sudėtingiausiose situacijose, net iš lėktuvų, todėl buvo plačiai naudojamas kare. Aeroskopas garsėjo patikimumu ir 120 metrų ilgio talpinama juosta; vienu kameros „pripumpavimu“ buvo įmanoma užfiksuoti iki 10 min. truk­mės epizodus – tai tikrai neįtikėtinas ano meto technologinis pasiekimas. Aeroskopai buvo gaminami Prancūzijoje, o nuo 1912 m. ir Anglijoje, naudojami ne tik mūšio lauke, bet ir fiksuoti žinias kronikoms, kol jų nepakeitė legendinis „Bolex’as“. Vėliau K. Prószyńskis tobulino ir kitokias kameras, po Pirmojo pasaulinio karo grįžo Lenkijon, dirbo išradėju skirtingose srityse bei kino pramonėje. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo nacių nužudytas koncentracijos stovykloje Mauthauzene, visai prieš pat išlaisvinimą.

Tačiau Lenkijos kino pramonės pradžia yra laikomi 1908 m., kai spalio 22 d. lenkų teatro ir kino aktorius Antonis Fertneris pristatė pirmąjį lenkišką vaidybinį filmą „Antošas pirmą kartą Varšuvoje“ (Antoś pierwszy raz w Warszawie, 1908). Kitas svarbus įvykis – kuomet pasaulinio ryškumo žvaigždė, animacinio kino pradininkas Władysławas Starewiczius (vieni sako – fanatas vabzdžių kolekcionierius, kiti tvirtina, jog dirbdamas Kauno miesto muziejaus Gamtos skyriuje paprasčiausiai sumanė atgaivinti skarabėjus) nufotografavo vabalus, vis pakeisdamas jų pozas, ir taip sukūrė savo garsųjį pirmąjį sustabdyto judesio (stop motion) filmą „Kinematografo operatoriaus kerštas“ (Месть кинематографического оператора, 1911). Tas filmukas pradėjo animacijos erą ir įkvėpė daugybę režisierių. 1913-aisiais W. Starewiczius išvyko į Maskvą, kur ekranizavo du Nikolajaus Gogolio apsakymus – „Kūčių naktį“ (Noc Majowa, 1913) ir „Baisų kerštą“ (Straszliwa zemsta, 1913), po bolševikų revoliucijos kūrė filmus Paryžiuje, į pasaulio kino istoriją įėjo kaip naujos meno rūšies – animacinio filmo – išradėjas.

Dar viena didžiulė ankstyvojo lenkų kino megažvaigždė buvo tūla Barbara Apolonia Chałupiec, pasaulyje žinoma kaip Pola Negri. Išgarsėjusi tėvynėje, Berlyne pastebėta ir įvertinta režisieriaus Ernsto Lubitscho, ji pakerėjo Vokietijos ir pasaulio žiūrovus; nebyliojo kino epochoje buvo bepigu tai padaryti svečioj šaly, net padoriai nemokant kalbos. 1922 m. artistė nusidangino Amerikon ir tapo viena didžiųjų ekranų žvaigždžių; Polą vadino „tragedijos karaliene“, o ji skendėjo smagių skandalų gausybėje, tarp jų – su žymiaisiais aktoriais Rudolphu Valentino’u ir Charlie’iu Chaplinu.

Tarpukariu, Lenkijai atgavus nepriklausomybę, klestėjo nacionalinis, netgi labiau nacionalistiškas epas, dažniausiai adaptuoti populiarūs lenkiški literatūros kūriniai. Vienas iš didžiausių režisierių buvo Henrykas Szaro, rusų teatro novatoriaus, Vsevolodo Mejerholdo mokinys, išgarsėjęs nebyliuoju filmu „Stiprus žmogus“ (Mocny człowiek, 1929). Vėliau išpopuliarėjo ir garsinės jo juostos „Ponas Tvardovskis“ (Pan Twardowski, 1936) bei drama apie žydus „Įžadas“ (Tkies khaf, 1936). Naciai, okupavę Varšuvą, 1942 m. Szaro nušovė.

Ironiška, bet žinomiausiu to periodo lenkų filmu liko „Judelis su skripkele“ (Judeł gra na skrzypcach, 1936), Amerikoje gyvenusio režisieriaus Josepho Greeno su kviestine Holivudo žvaigžde Molly’e Picon susukta muzikinė komedija. Ji buvo nufilmuota Kazimiero (Kazimierz) žydų rajone. Pasakojama, kad eilinį kartą žydams prasiskolinę Krokuvos piliečiai apkaltino juos padegus bažnyčią ir išvarė iš miesto, tačiau kunigaikštis Kazimieras turėjo žydaitę meilužę Ester, tad leido žydams apsigyventi visai netoliese – tą vietą žydai pavadino jo garbei (dabar tai jau Krokuvos centras). Nors žydai ten nebesikuria, rajonas klesti eksploatuojant šią turtingą kultūrą: iš viso pasaulio buvusių gyventojų palikuonys suvažiuoja pasiklausyti klajojančių žydų liaudies muzikantų klezmerių (hebr. kelēzemer – muzikos instrumentas) melodijų, skambančių siaurose gatvelėse, pernakvoti „Esteros“ viešbuty ar suvalgyti kugelio kuriame nors iš daugybės vietinių žydiško maisto restoranų. Beje, „Judelio su skripkele“ režisierius J. Greene’as atliko nedidelį vaidmenį ir garsiausiame visų laikų filme „Džiazo dainininkas“ (The Jazz Singer, rež. Alanas Croslandas, 1927), kuriame lietuvių kilmės megažvaigždė Alas Jolsonas įkūnijo pagrindinį veikėją.

Žymos: