Lela Tsutskiridzė | Poezija

tėvonija

Nuo tada, kai pardaviau tėvoniją,
namą, kurį tėvas pastatė,
kur sienos jo paties rankom iškeltos,
lentelėm apkaltos, visa širdis ten sudėta.
Ir grindys jo klotos tvirtesnės,
kad būtų saugu man čia vaikščioti (nepasikliovė niekuo),
įrengė vonią, virtuvę…
Net baldus, ir tuos… kiekviename kambary.
Didžiavosi, padovanojęs man tokius namus,
savo rankomis pastatytus,
kuriuose gyvenčiau laiminga, būtinai.
Nuo tada, kai pardaviau šitą namą, baimė kamuoja,
kad imsiu ir susapnuosiu vieną naktį:

regis, ateina tėvas,
kaip įprasta, nes šeštadienis,
iš turgaus, pirkiniais apsikrovęs.
Liftas neveikia,
pėsčias lipa į šeštą aukštą.
Viena ranka apkabinęs arbūzą,
kitoje – vaisių pilnas maišelis
ir draugė ištikimoji, medinė lazda.
Lipa žvaliai, paspaudžia durų mygtuką,
laukia, kol atidarysiu…
Kad paimčiau vaisius ir arbūzą, apkabinčiau, jis apkabintų vaikaitį.
Laukia, šypsosi.
Bet duris atidaro svetimas ir pasako,
kad duktė čia daugiau nebegyvena.

O aš stoviu prie savo sapno langų,
dengiuosi iš gėdos užuolaida ir matau
tėvą, stovintį vidur gatvės,
pečiais nuleistais, sušaudytą.

Vienoje rankoje laiko arbūzą,
kitoje – sunkų vaisių pridėtą maišelį
ir lazdą, tikresnę nei ta tikroji.
Jis klausinėja praeivių:
– Nematėt mano dukters?!
– Gal žinot, kur dabar mano duktė?!
Ir nesuradęs manęs
sapne iš naujo numiršta,
ir dar kartą dingsta amžiams.

popierinė širdis

Jeigu vaikiški piešiniai staiga atgytų,
mūsų galūnės taptų plonos kaip siūlai,
mes būtume tokio pat ūgio kaip miesto namai.
Mūsų liemenys susilygintų su daugiaaukščių stogais,
ant trikampių galvų debesų kepurės nutūptų,
įsitvertume vieni į kitus išskėtę pirštus,
o ant lūpų, ištemptų nelyginant skalbinių virvės,
plazdėtų spalvingų drabužių šypsenos.
Dieve, kokie mes būtume gražūs.
Tik vaikai tegali
žmogų matyti tartum išdraikytą siūlų kamuolį,
o vis dėlto švytintį,
kaip švyti jų akyse vaikiško kaleidoskopo stikliukai.
Tik vaikai temoka
būti tais burtininkais,
kurie įdeda žmogui popieriaus širdį ir leidžia jai plakti.

Sakartvelo autorė Lela Tsutskiridzė gimė 1964 m., Tbilisio valstybiniame universitete studijavo filologiją, yra išleidusi du poezijos rinkinius suaugusiems ir 20 knygų vaikams, daugelio literatūros premijų laureatė. Rašo ir vaikiškų dainelių tekstus. Jos kūryba įtraukta į mokyklinę programą. Prieš šešerius metus pradėjo piešti, nes visados apie tai svajojo. Dabar iliustruoja ne vien savo pačios, bet ir kitų autorių knygas. Yra įsteigusi privačią sekmadieninę vaikų kūrybos mokyklą, kurioje statomos kartvelų ir užsienio rašytojų pjesės, piešiama, skiepijama meilė literatūrai.

Žymos: