Daiva Budrienė

Lauksiu jūsų su rože rankose

Paremta tikrais faktais

Notaro kabinetas buvo superšiuolaikiškas, visi baldai jame permatomi, išskyrus paties notaro stalą – supersenovinį, sunkų, tamsų, išpūstom kojom ir ornamentiškais raižiniais aplinkui. Kai kažkurio iš susirinkusiųjų akys kiek ilgiau užsibuvo prie to stalo, notaras, aiškiai per mažas tokiam dideliam baldui, tarsi pasiteisino: „Antikvaras… palikimas… Taip ir norėjau įsirengti savo kontorą, kad joje derėtų šiuolaikiškas konceptualumas ir senovė. Pavyko?“ – „Tiesą sakant, visai nieko neišmanau apie tai, – pasakė vyresnysis sūnus, – bet jei atvirai, tos permatomos kėdės, kaip valgykloj, visai netinka ten, kur atskleidžiamos palikimo paslaptys… Aš taip manau“, – kiek susinepatogino tokio savo tiesmukumo, ėmė lupinėti nagus, o gal odeles aplink juos. „Ir man be ryšio, – prisijungė jaunesnysis, – atrodo, kad viskas per jas kiaurai matosi net iki popierių, kurie guli jūsų voke, mūsų mamytės popierių…“ – pasitaisė ir taip pat nesiryžo sėstis į tą kėdę. „Betgi susikaupkime ir susirinkime arčiau, – paragino notaras, – testamentas neilgas, tuoj galėsite grįžti į savo rutiną“, – jis labai apsidžiaugė suradęs tokį žodį, net, atrodė, taukai suspindo ant jo barzdos, nors ne, barzda nebuvo taukuota. Notaras paėmė nuo stalo bylą ir atsivertė. Pretendentai, tarsi net nieko nesitikėdami, susimuistė savo vietose. Vyresnysis atsisuko į jaunesnįjį brolį, bet nieko nepasakė, tuo tarpu jaunėlis gūžtelėjo pečiais. Galėjai justi, kad tas mamytės valios skaitymas nėra jokia naujiena.