Erika Drungytė

Laukimas ir vata

Na taip, na taip – štai tas metas, kai romantizmas kiek­vieną už mažojo kojos pirštelio kabina žemyn galva, nes, ar tu nori, ar nenori, iš visų pakampių pradeda lįsti prieškalėdiniai saldumynai: jaukių namų su židiniu, meduolių, karštos arbatos ir vilnonių kojinių bei užtiesalų, santaklausiškų kepurėlių, kokakoliškos laimės ir… (o, dangau, būna stebuklų!) knygų skaitymo malonumo vaizdeliai. Atrodytų, tas XIX a. švelnumynų stilius seniai ilsis kartu su visa iškilia jam atstovavusių didžiavyrių kariuomene, bet vos tik sugrėbiami paskutiniai lapai, o mirusiųjų miestuose užgęsta žvakės ir chrizantemos, įvyksta nuostabi idealizuotos harmonijos prikėlimo akcija. Šis kasmetinis poetizuotos tikrovės renesansas liudija, kad tradicijos bei ritualai jungiškai nuosekliai neria pasąmonės nėrinius, kurių jokie kultūrinių perversmų trintukai nepajėgūs nugrandyti iki tabula rasa.

Pramuši ledą – rasi sidabrą, pramuši sidabrą – rasi auksą… Pramuša, kas kartą pramuša rudens melancholiją ir tamsos depresiją visuotinis iliuzijos kūrimas, skambiai pavadintas „stebuklo laukimu“. Kaip vis dėlto gerai, kad pasaulis elektrifikuotas ir, garbė nesvarbu kuriam – Alessandro’ui Voltai, Heinrichui Göbeliui ar Thomasui Edisonui, kiekvienas savo namuose gali užsidegti žvaigždę ar net visą žvaigždyną. O kai jau taip šviesu, kai vienintelis visus žemynus ir tautas jungiantis medžio simbolis apkaišytas mitologiniais vaisių žaislais, o iš rojaus obuolių kone kasdien kepamas pyragas ima pabosti – kokio stebuklo visgi laukia žmogus, įsisupęs į gerovės pleduką ir įsispyręs į šunų vilnos šlepetes? Kokia šiais laikais yra laukimo ontologija? Kokias ribas dar geba apčiuopti šis sąmoningas proto judesys, sumišęs su prieštaringais jausmais, nevalingai kylančiais diriguojant pasąmonei, – liūdesiu, ilgesiu, nerimu, džiaugsmu?

Žvelgiant į istorinę filosofijos idėjų ir kultūrinės raiškos kaitos spiralę ima ryškėti, kad vis daugiau ženklų signalizuoja apie postmoderniosios epochos saulėlydį, kurios negelbėtų net priešdėlis neo-. Sukurtoji neigimo ir atmetimo metodika, rudimentiniu niekalu pavertusi ir tikėjimą Persefonės prisikėlimu, ir Kristaus gimimu, sumūrijo galingą nieko sieną, atitveriančią nuo stebuklo, anapusybės, metafizinės koegzistencijos, taigi nuo pasakos ir poezijos. Žaidimas, kai žaidžiame žaidimą žinodami, kad tai tik žaidimas ir nieko daugiau, kelia vis daugiau abejonių, ir atvirkščiai, vis dažniau ir atkakliau gręžiamasi į tai, kuo suabejojo postmodernizmas.

Nepastebimai, bet įvyko lūžis, ir naujųjų laikų prieškalėdinis kambarys, apkaišytas minkšta ir jaukia patogumo vata su išsiuvinėtais teiginiais, kad už jo ribų – tuščia, tapo nuobodus. Kad ir kiek girliandų žìbintų dieną naktį, kad ir kiek sočios buities džinglbelų nesustodami gamintų optimizmo serotoniną, kad ir kiek robotų išlaisvintų žmogų iš fizinio darbo vergovės, jau yra vienas kitas, keliantys klausimus, nes nepatikėję ėmė krapštyti tą vatą ir pastebėjo – už jos ne vakuumas. Ir nuoširdžiai suglumo, kad animacinio filmo „Hortonas“ pagrindinio herojaus žiedadulkėje tikrai kažkas gyvena. Kad pasaka tikėti yra prasminga, o H. Radauskas – teisus. Ir kad mistinė laukimo patirtis niekada nebuvo išnykusi.

Žymos: