fbpx

Latviškasis Kaunas

Alvydas Butkus

Pasaulyje iš gausios baltų šeimos esame likę tik mes ir latviai. Labai taikliai mus yra apibūdinęs latvių poetas Knutas Skujeniekas (Knuts Skujenieks): „Mes gal ir pasiginčysim, ir susibarsim, ir kartais net pasipyksim. Bet mes visada liksime broliai!“

Lietuvių ir latvių istorijoje paradoksų – nors vežimu vežk. Esame dėkingi latvių protėviams už visą XIII a. trukusį jų pasipriešinimą į ten atsibasčiusiems vokiečiams, bet latviai tylutėliai sako, kad būtent Livonijos ordinas juos išgelbėjęs nuo tolesnės lietuvių ekspansijos į šiaurę ir asimiliacijos, kuri ištiko pietinius kuršių, žiemgalių ir sėlių kraštus. Lietuviai pagrįstai tvirtina, kad vakarinė jų valstybės dalis – Žemaitija – vėliau užtvėrė kelią vokiečių valstiečių kolonistams į Livoniją ir todėl latvių neištiko prūsų likimas. „Taip, – sako latviai. – Tai tiesa, ir už tai mes dėkingi. Bet kodėl jūs, iki Jogailos turėję Lietuvos karalystę, padovanojot ją Lenkijai kaip Jogailos kraitį ir pažeminote valstybę iki kunigaikštystės lygio? Niekas po to jūsų valdovų karaliais nebevadino, tik kunigaikščiais.“

„Gerai, – sakome latviams. – Po XIII a. karų jūs tapote tik valstiečių tauta, o mes turėjome savo diduomenę“. „Kas iš jūsų diduomenės, jei ji savanoriškai lenkėjo, o 1569 m. suliejo valstybę su Lenkija, kuri, grimzdama į dugną, nusitempė ir Lietuvą. Pas mus nebuvo kam vokietėti, o valstiečių nei bažnyčia, nei vokiečiai dvarininkai negermanizavo. Netgi atvirkščiai – nuo XVI a. jie skatino latvių kalbą, leido šia kalba religines, vėliau ir edukacines knygas, nes liuteronų nuostata buvusi tokia, jog Dievo žodį skelbti reikia žmonėms suprantama kalba. Niekur Latvijoje nesusidarė vokiškai kalbančių valstietiškų arealų“.

„XVI a. antroje pusėje mes, lietuviai, o netrukus ir lenkai išgelbėjom jus nuo caro Ivano IV. Jei ne mes, būtumėt surusėję arba surusinti“. „Na taip, – sako latviai. – Bet išgelbėtoji Latgala vėliau pradėta lenkinti. Vidžemę nuo šitos nelaimės ir nuo ekonominio bei kultūrinio atsilikimo išgelbėjo švedai XVII a. Deja, Latgalos nuo viso šito išgelbėti nepavyko“.

„Užtat mes turime seniausią regione universitetą!“ – užriečia nosį lietuviai. „Ir kas iš to, jei iki pat 1940 m. jis nebuvo lietuviškas?“ – atkerta latviai.

Taip ginčytis galėtume be atvangos, o tiesa būtų abiejose pusėse. Tiesa ir tai, jog labiau išprusęs ir industrializuotas latviškas kraštas traukė ir lietuvius, ir lenkus, ir gudus. XIX a. gale ir XX a. pradžioje į Kuršo guberniją plūste plūdo valstiečiai iš kaimyninių Kauno, Vilniaus, Vitebsko gubernijų. 1913 m. Ryga absoliučiais skaičiais buvo lietuviškiausias miestas pasaulyje – čia vežikų, fabrikų darbininkų, tarnų ir tarnaičių darbus buvo susiradę beveik 35 000 lietuvių, kurie sudarė 7 proc. tuometinės Rygos gyventojų.

Lietuvių bendruomenes turėjo ir kiti pramoniniai pietų Latvijos miestai: Mintauja (Jelgava), Bauskė, Liepoja. Pastaroji lietuviams dar buvo ir vartai į JAV bei kitas Amerikos šalis – Liepojos uoste esančiame viešbutyje apsistodavo lietuviai, laukiantys savo eilės plaukti per Atlantą. Mintauja su Liepoja buvo ir lietuvių švietimo centrai. Pavyzdžiui, Mintaujos gimnazijoje yra mokęsis būsimasis Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona, profesoriai P. Avižonis, K. Bielinis, J. Stasiūnas, dailininkai P. Kalpokas, J. Vienožinskis, politikos ir visuomenės veikėjai M. Yčas, J. Tūbelis, J. Šliūpas, M. Sleževičius ir kt. Čia mokytojavęs J. Jablonskis. 1890–1897 m. gimnazijoje veikė J. Jablonskio ir kt. vadovaujama lietuvių moksleivių draugija „Kūdikis“, kurios tikslas buvo skatinti lietuvių tautinį atgimimą. 1890 m. lietuviai sudarė 28,5 proc. visų gimnazijos moksleivių.

Liepojos gimnazijoje lavinosi A. Stulginskis, S. Narutavičius, J. Biliūnas, J. Šimkus ir kt. 1894 m. J. Biliūnas čia sutelkė lietuvių moksleivių būrelį, kuris rūpinosi lietuviškų knygų ir kitų leidinių bibliotekos steigimu ir jų platinimu Lietuvoje.

Į Lietuvą latvių traukė kur kas mažiau. Tačiau 1918 m. susikūrus nepriklausomoms valstybėms ir po Vilniaus netekties Lietuvos sostinę laikinai perkėlus į Kauną, Lietuvos ir Latvijos ryšiai suintensyvėjo. Tiesa, valstybinius santykius temdė Latvijos neutrali laikysena Vilniaus klausimu – Latvijos vyriausybės ir prezidentai nenorėjo dėl mažos sąjungininkės Lietuvos pyktis su didesne sąjungininke Lenkija, todėl elgėsi taip, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika, nors Latvijos draugystė su Lenkija visą laiką išliko pabrėžtinai atsargi. Latvijai Lenkija nuolat priekaištavo dėl neva pažeidinėjamų Latgalos lenkų teisių, dėl žemės reformos ir dvarų apkarpymo, dėl švietimo ir pan. Būta ir teritorinių pretenzijų – ilgą laiką Lenkija pretendavo į šešias Latvijos Respublikos apylinkes piečiau Daugpilio.

Kaunas ir Ryga
Abiejų baltų valstybių sostinės netruko tapti universitetiniais miestais. Latvijos universitetas buvo įkurtas 1919 m. ir tokį pavadinimą išlaikė iki šiol. Lietuvos universitetas gimė 1922 m., o 1930 m., minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, pervadintas Vytauto Didžiojo vardu.

Prie Lietuvos universiteto ištakų buvo ir prof. Eduardas Volteris (Eduards Volters, 1856–1941), kilimo iš Latvijos vokiečio pastoriaus šeimos, bet laikęs save latviu ir gyvenimo antrąją pusę (nuo 1918 m.) praleidęs Lietuvoje. Iš Vilniaus į Kauną jis su šeima persikėlė 1919 m., lenkams užgrobus Lietuvos sostinę. E. Volteris buvo vienas iš Aukštųjų kursų Statuto rengėjų (1919), taip pat netrukus įsteigto Lietuvos universiteto profesorius, dirbęs jame iki 1934 m. Būdamas plataus išsilavinimo humanitaras – filologas, archeologas, bibliografas, etnografas, senųjų lietuviškų raštų tyrinėtojas – E. Volteris universitete dėstė archeologiją, latvių, vokiečių, bulgarų filologiją, skaitė proistorės, etnografijos ir kt. kursus, dalyvavo daugybėje etnografinių, tautosakinių bei kalbinių ekspedicijų. Tyrė Dovainonių pilkapynus, Apuolės piliakalnį, 1930 m. ir 1932 m. kasinėjo Kauno pilies kiemą (duomenys liko nepaskelbti). Pirmasis mėgino susieti Mindaugo Vorutos pilies vietą su Šeimyniškių piliakalniu Anykščių rajone.

2017-02-20