Erika Drungytė

Laikas ir metas

Minkšta ir kieta, saldu ir sūru, artima ir tolima, tylu ir garsu – dualistinio pasaulio dėlionės kasdieną stumdosi mūsų sąmonėje, kuri sukuria savarankiško pasirinkimo iliuziją, neretai kankinančią vakarietiškos kultūros žmogų, inertiškai prisirišantį prie vienos „teisingos“ galimybės ir vis ja abejojantį. Iš tiesų, be antipodinės reiškinių, potyrių prigimties niekaip nebūtų įmanomas balansas, taip tobulai paprastai pavaizduotas juodos-baltos yin ir jang apskritime, ant kurio pamato stovi senovės kinų filosofinė sistema. Šiame nuolatinės kaitos rate nėra statikos, griežtų ribų ir vertinančio aspekto. Juoda nėra nei gera, nei bloga, o balta už ją – ne šventesnė ar dvasingesnė.

Tačiau istoriniame laike, kurį laikome atskaitos tašku žmonijos kaitos suvokime, išaiškinimai, kas yra gera, o kas bloga, patyrė daug deformacijų ir reformacijų. Rytų kultūrose (vakariečių akimis) kardinalesni pokyčiai ėmė rastis tik prieš du šimtmečius, o Europos senbuviai nuo politeistinės demokratinės antikos iki postmodernios visuomenės ant galvos stovėjo ne kartą, įnirtingai ieškodami teisingumo recepto, skirtingomis proporcijomis maišydami ingredientus. Ir nors daoizme viena svarbesnių minčių tvirtina, kad nieko nėra pastovaus, o pastoviausias dalykas – kaita, tai neturi nieko bendra su tuo, ką darė vakariečiai, atrasdami „naujas tiesas“, kuriomis įtikėdavo kas kartą, kai tik atsirasdavo koks „teisuolis“, savomis interpretacijomis sugebėdavęs supainioti patiklius protus.

Pagrindinės Rytų ir Vakarų skirtumų priežastys, matyt, yra prioriteto pasirinkime. Jei rytiečiui svarbu, kad pokyčiai vyktų savaime, o impulso radimosi vieta yra širdis ir pirminis intelektas, tai vakarietis, vadovaudamasis vertinančiu, sveriančiu, skaičiuojančiu protu, viską stengiasi pakeisti pats, dažnai – per jėgą. Bet jei pažiūrėtume kaip stebėtojai, yin ir jang apskritime matytume ir šias dvi kultūras, viena kitą papildančias skirtingais progresais. Išoriškai pažangūs vakariečiai ilgisi dvasinių patirčių ir gręžiasi į Rytus pasisemti išminties, išmokti išlaikyti pusiausvyrą tarp logiška bei alogiška, nuraminti protą ir kvėpuoti taip, kad nugalėtų nepakeliamą stresą, kurį ir sukelia didžiausiu tempu vykdoma kaita. Rytiečiai gi vis dažniau neišlaiko stabilios vidinės ašies ir leidžiasi nunešami viliojančios daiktiškumo srovės, bet dauguma pasiskolintų idėjų labai pagerino jų buitį, sukurdamos ne tik daugiau komforto, bet ir išspręsdamos elementarias kasdienybės problemas.

Aišku viena – priešingi poliai, išlaikydami trauką ir neleisdami subyrėti visumai, įrodo esminį tvarkos ir chaoso principą: reikalingas tam tikras atstumas ir tam tikra įtampa, kad skirtingi dalykai nesusilietų, asimiliuodami vieni kitus ir pavirsdami jovalu, ir kad neišsiskirstytų kas sau, išnykdami vien asmeninės svarbos juodojoj skylėj. Tad ar jau ateina metas, kai dvipusiškumas pagaliau gali būti suvokiamas kaip darna ir koegzistavimas, kuriame neveikimas, susijungęs su veikimu, išgrynins vienodą fizikos ir metafizikos svarbą? Ar klausimas „Kas Aš esu?“ reikalaus kito – „Kodėl Aš esu?“, o prie „Kaip man būti?“ prisišlies būtinoji dalis „kad neatimčiau klausimo ir atsakymo galimybės iš kitų?“

Žymos: