Florino Radu nuotrauka. Publikuojama pagal „Creative Commons“ licenciją
Saulius Keturakis

Kvepianti literatūra ir literatūros kvapai

Amerikiečių poetas Waltas Whitmanas savo dienoraštyje užrašė: „Literatūra yra pilna kvapų.“ Ši graži frazė, deja, iš tiesų – neigiama literatūros charakteristika, kadangi W. Whitmanui visa knygų kultūra tebuvo tikrovės distiliatas, kurį galime užuosti tarsi kvepalus. Tų kvapų pilni mūsų namai ir kambariai, tvirtino poetas, jie apnuodijo mus ir mes pamiršome, kokia iš tiesų yra tikrovė. „Atvirame ore – ne kvepalai, ne distiliavimo garai, jisai bekvapis…“, – pareiškė jis poemoje „Daina apie save“. Tikrovė yra bekvapė. Siekiant kurti taip, kad ji tokia liktų ir literatūros tekste, reikia mokytis: suprasti, jog rašoma visu kūnu, ne tik galva, širdimi bei rankomis, bet ir genitalijomis, pilvu, kojomis… Nes tikrovė visa tai maitina. Tik tada poezija gali būti panaši į mus supantį pasaulį – be jokių kvapų, nieko neišskirianti, nieko neinterpretuojanti.

(Iš karto norisi užbėgti už akių tiems skaitytojams, kurie nepasitiki autoritetais ir mėgsta patys patikrinti visas jų dėstomas teorijas. Išties, apuosčius rytmečio aplinką nesunku konstatuoti, kad ji nėra bekvapė, o dvelkia kava ir, sakykim, kiaušiniene. W. Whitmanas panašiems priešgynoms turėjo paruošęs atsakymą. Jis būtų atšovęs, jog taip kalbantieji yra tokie traumuoti knygų skaitymo, kad nė nosimi naudotis tinkamai nemoka…)

Nors W. Whitmanui tai, panašu, nebūtų patikę, tačiau knygų kvapai, pasirodo, gali tapti puikiu šaltiniu kvepalų verslo idėjoms.

Sakoma, jog kvapų kūrėjo Christopherio Brosiaus aromatai geriausiai atspindi Šiaurės Amerikos gyventojo tapatybę. Jo paskelbtame „CB Manifesto“ išdėstytos mintys, panašios į W. Whit­mano: „Esame apsupti daugybės dirbtinių kvapų, kurie virtę savotišku korsetu, įkalinusiu visus toje pačioje nenatūralioje formoje.“ Visiškai vitmeniškai nuskamba ir pirmosios manifesto eilutės, sutampančios su Ch. Brosiaus vadovaujamos kompanijos pavadinimu: „I hate perfume“ („Nekenčiu kvepalų“). Apsilankius kompanijos tinklalapyje (https://cbihateperfume.com), literatūros mylėtojus pirmiausia turėtų sudominti kvepalų linija „In the Library“ („Bibliotekoje“). Kaip skelbiama, jų kompoziciją sudaro šiltas angliško romano, rusiškos ir marokietiškos odos įrišimo kvapai, suskaitytų puslapių bei medžio politūros (medienos apdailos skystis, sudarantis skaidrią, blizgią plėvelę) aromatai. Pagrindinė kvepalų nata nukopijuota nuo vieno 1927 m. anglų romano, kažkada rasto Londone, egzemplioriaus.

Kaip paaiškėja, Ch. Brosius yra tikras knygius. Aišku, pirmiausia, pažodine prasme – vyras mėgsta skaityti. Tačiau jam dar svarbiau knygą užuosti. Pats kvepalų kūrėjas pasakoja prieš imdamasis teksto visuomet atsiverčiantis ir pauostantis pirmąjį leidinio puslapį. Ch. Brosiui nėra nuostabesnio dalyko už mėgiamos knygos kvapą. „Skaitydamas“ nosimi jis sukūrė ištisą tipologiją. Pirmiausia, naujos knygos kvepia visai kitaip nei senos: jų kvapas aštrus, o senų paprastai saldesnis. Iliustruoti leidiniai taip pat dvelkia skirtingai, nei neturintys iliustracijų. Įvairių šalių ir istorinių laikotarpių veikalai, žinoma, irgi nevienodi. Ch. Brosius tvirtina, jog pauostęs gali atskirti mylėtas knygas nuo laikytų atmestinai, taip pat tik iš kvapo pasakyti, ar jos buvo saugomos bibliotekoje, ar kavinėje, kur tvyrojo tabako dūmai bei laistėsi alus. Knygų kvapas priklauso ir nuo geografijos. Sakykime, Kalifornijoje pirktosios kvepia kitaip, nei įsigytos Niujorke, Londone ar Paryžiuje.

Ch. Brosius yra sumanęs ir kvepalų, įkvėptų ne tik popieriaus ar įrišimo medžiagos aromatų, bet išskirtinių pasakojimų. Tokiems priskirtini „Paperback Writer“ („Popliteratūros rašytoja“), sukurti pagal anglų prozininkės Barbaros Pym romanus. Kritikai tvirtina, kad tai labiausiai neįvertinta XX a. literatė, savo tekstuose ironiškai pasakojusi apie pokario Anglijos provincijos miesteliuose gyvenusių vyrų ir moterų santykius. Ch. Brosius savo požiūrį į B. Pym romanų pasaulį apibūdino taip: „saldu ir apleista“. Todėl „Paperback Writer“ dominuoja tos dvi kvapų natos – provincijos, kurioje visi daiktai yra arba įtrūkę, arba nudilę, arba išblukę, ir pabrėžtinai pagrąžintų tarpusavio santykių, kuriuose žodžiai pernelyg meilūs ir mandagūs, arbata per saldi, o pyragaičiuose per daug kremo.

Su literatūra susijusių kvepalų rinka dabartinėje Šiaurės Amerikoje klesti. Situacija tokia, jog ėmė trūkti tikrų rašytojų ir jų kūrinių, su kuriais būtų galima susieti naujus aromatus. Genialią išeitį rado kvepalų kompanija „Imaginary Authors“ („Įsivaizduojami autoriai“): ji išgalvoja neegzistuojančių literatų biografijas, surenkamos jiems „priklausiusių“ daiktų kolekcijos, sugalvojamos citatos iš niekada nesukurtų knygų. Pavyzdžiui, fikcinis rašytojas Philipas Sava yra sakęs: „Kam ta meilė, jei stikle dar likę konjako?“

Štai kvepalai „Slow Explosions“ („Lėti sprogimai“) kildinami iš pramanytos rašytojos gyvenimo ir kūrybos. Skelbiama tokia biografija: 1980 m. G. K. Vroomen spjovė į monotonišką darbą ir nedelsdama nuėjo į artimiausią barą. Ten jos laukė naujas likimo posūkis: barmeno paraginta metė smiginio strėlę į ant sienos kabėjusį žemėlapį. Pataikė į Goa. Šalies tokiu pavadinimu niekada nebuvo girdėjusi, bet neabejojo – būtinai turi ten patekti. Jau po trijų mėnesių ji šventė hinduistų naujuosius metus tarp arbatos krūmų kažkur Keralos kalnuose, o žemai papėdėje sproginėjo petardos. Tą naktį Gwenė parašė: „Mane išgelbėjo nežinia ir spalvos.“ Atsiradęs kūrinys pavadinimu „Journey Out of Darkness“ („Kelionė į šviesą“) buvo pilnas neįtikėtinų istorijų iš naktinių turgaviečių gyvenimo, upių potvynių, kelionių mopedu po civilizacijos pamirštus kaimus. Šis romanas tapo jaunųjų amerikiečių vedliu ieškant išeities iš kasdienybės nuobodulio.

Pačioje išgalvotos G. K. Vroomen biografijos pabaigoje pristatomi „Slow Explosions“ kvepalai. Sakoma, jog tai kvapas, kuriame dominuoja rožės ir šafranas. Šis aromatas pažadina lyg sprogimas ir prikelia jusles. Pažadama, jog kiekvieną kartą jo įkvėpus noras pabėgti vis stiprės, nepažintame pasaulyje laukianti rizika bei nuotykiai gundys tol, kol bus pasiryžta viską mesti. Kvepalų kūrėjai tik prašo pabėgus iš kasdienybės jų nepamiršti ir pranešti, kaip seksis.

Dar vienai garsiai kvepalų kompanijai „Immortal Perfumes“ („Nemirtingi kvepalai“), įkvėpimo ieškančiai grožinėje literatūroje, vadovauja universitete anglų literatūrą, filosofiją ir politologiją studijavusi J. T. Siems. Baigusi universitetą kvepalais ji domėjosi, tačiau šiam hobiui stigo laiko, nes darbas mokykloje atimdavo visą energiją. Nuo streso pašlijus sveikatai, metė darbą ir prisiminė savo pomėgį. Pirmieji J. T. Siems draugų gimimo dienai sukurti kvepalai buvo mišinys, kuriame dominavo rožės. Paskui ji ištekėjo ir medaus mėnesį leido Paryžiuje. Čia užsuko į Marijos Antuanetės muziejų, kur pamatė surašytus karalienės mėgtų kvepalų ingredientus. Į galvą šovė mintis – o jei pabandžius šiuos aromatus atkurti?

Taip prasidėjo nauja J. T. Siems karjera. Įsteigus „Immortal Perfumes“, buvo nuspręsta pamėginti iš užmaršties prikelti kvapus, kurie galėjo būti būdingi rašytojams ar jų kūrinių herojams. Šioje kompanijoje kiekvieno aromato kūrimo procesas prasideda nuo detalaus akademinio tyrimo, medžiagos apie konkretų asmenį rinkimo, kelionių į vietas, kur literatas ar jo personažas gyveno. Tai atsispindi labai neįprastame „Immortal Perfumes“ tinklalapyje, kuriame galima rasti skyrių, skirtą tokioms studijoms. Norintiems susipažinti su įvairiomis Vakarų rašytojų kūrybos ar biografijos detalėmis, ten tikrai verta apsilankyti. Čia galima sužinoti, pavyzdžiui, kam priklausė varnas, įkvėpęs Edgarą Allaną Poe parašyti įžymiąją poemą.

Studijuojant sukaupiamas kvapų, galėjusių supti autorių ar jo personažą, rinkinys. Tada ši kompozicija naudojama kaip pagrindas kuriant naujus kvepalus. Taip atsirado „Dead Writers Perfume“ („Mirusių rašytojų kvepalai“) linija, kurioje yra tokie aromatai kaip „Lenor“ (čia susipina marokietiškos rožės, ąžuolo samanų, gvazdikėlių bei „drakono kraujo“ – Kanarų salose augančio drakonų medžio – aromatai), pavadinti pagal E. A. Poe poemą, ir „Sylvia“ (dvelkianti kedrais, juodąja arbata, vanile, gvazdikėliais, „kasiu“ – juodųjų serbentų likeriu, neturinčiu šioms uogoms būdingo „kačių šlapimo“ kvapo, bei figomis). „Sylvia“ kvepalai, sukurti pagal rašytojos Sylvios Plath gyvenimą ir romaną „The Bell Jar“ („Stiklo gaubtas“), yra patys populiariausi. Šioje knygoje vis šmėkščioja figos, todėl jų aromatą buvo nuspręsta pasirinkti kvepalų pagrindu. Kaip sako J. T. Siems, „Sylvia“ kvapų kompozicija vienu metu ir saldi, ir tamsi.

Su lietuvių rašytojais ir literatūra susijusių kvepalų Lietuvoje, atrodo, niekas dar nesiėmė. Tokios garbės yra nusipelnę tik tarpukario prezidentai Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius – kvapų kūrėjas Aistis Mickevičius sumanė „prezidentinius“ kvepalus „Smetona“, „Stulginskis“ ir „Grinius“. Kaip pats pasakoja, „Smetonos“ kvapui buvo panaudoti vyšninis tabakas, raudonasis gvazdikas, mandarinas, bergamotė, ąžuolo kerpė; „Stulginskio“ – raudonasis obuolys, pušies spygliai, ramunėlė, čiobrelis, rozmarinas, serbentų lapai; „Griniaus“ – beržų lapai, kmynų sėklos, mandarinas, bergamotė.

Minėtos kompozicijos susijusios su prezidentų asmenybėmis ir biografijomis. A. Smetona ir jo žmona mėgo vakarėlius, be to, ji rūkė, todėl šiam prezidentui skirtame aromate sutinkami tabako ir ąžuolo aromatai. A. Stulginskis buvo bajoras ir ūkininkas, tad jam dedikuotuose kvepaluose užuosite lietuviško sodo augalus – raudonuosius obuolius, juodųjų serbentų lapus, čiobrelius, ramunėles. O apie K. Grinių pasakojama, jog jis buvęs taupus, sau nedaug leisdavęs, taigi jo vardu pavadintuose kvepaluose – tik dvi pagrindinės natos, kmynų ir beržų lapai.

Akivaizdu, tradicinė knyga gali tapti puikia pramoga ne tik akims, bet ir nosiai. O ką daryti tiems, kurie nebeskaito oda įrištų veikalų, tik elektronines skaitykles? Išeitis yra. Jie galėtų šiuos įrenginius pašlakstyti, sakykim, britų kūrėjo Marko Buxtono kvepalais „Comme des Garcons 2“. Juos sudaro šie aromatai: smilkalai, pačiuliai, kedras, šventgaršvės šaknis, vetiveris, magnolija, gintaras, labdanumas, naujieji aldehidai (suteikiantys kvapui muilo, vaško, citrinos ir gėlių pokvapius), kmynai, kadeso aliejus, matė arbata. Ir svarbiausia – japoniškojoje sumi-e monochrominėje tapyboje naudojamas rašalo aromatas. Tuomet elektroninė skaityklė dvelks tarsi ryžių popierius, ant kurio ką tik buvo užrašyti hieroglifai.