Potential realities, 2017. Drobė, aliejus, 95x130 cm
Justina Augustytė

KRISTINA ALIŠAUSKAITĖ: TIKRIAU NEI TIKROVĖJE

Kristina Ališauskaitė – jaunosios kartos tapytoja. Jos kūryba puikiai pažįstama šiuolaikinės dailės mėgėjams bei pripažinta kritikų ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų: Kristina – dažna tarptautinių parodų, meno mugių dalyvė ir tarptautinių meno konkursų laureatė bei finalininkė. Bet tai tik viena – reprezentacinė – menininkės portreto pusė. O likusiąją pažinti ne taip jau paprasta. Kristina pernelyg neatvirauja, tarsi taupo žodžius ir atkakliai kalba vaizdais; tai, ką norisi pasakyti, ji išreiškia kūryboje.

Nuo pat 2007-ųjų, bakalauro studijų baigimo ir parodinės veiklos pradžios, Kristina įsiminė galerijų lankytojams savo beveik monochrominėmis drobėmis. Per daugiau nei dešimtmetį jos kūryba formaliai gan smarkiai keitėsi. Tuščias plačias erdves, su smulkiomis jose klaidžiojančių beveidžių personažų figūromis, pakeitė stambaus plano kompozicijos. Tačiau kūrybos centre lieka žmogus, dominuoja portretas ir figūrinės kompozicijos. Žmogaus buvimas jaučiamas net ir tuomet, kai jis tiesiogiai nepavaizduotas. Kristinos tapomos interjerų, eksterjerų, miestovaizdžių, gamtovaizdžių (dažniausiai sukultūrintų – sodų, parkų) detalės – neapsėsti padengti stalai, pačios sau besisukančios karuselės, vieniši fontanai bei tušti baseinai – viskas yra žmogaus ir apie žmogų.

Kai žmogus jos paveiksle vaizduojamas, dažniausiai tai būna moteris. Nors jų atvaizdai dominuoja tapytojos kūryboje, tai nėra programinė nuostata. „Dažnai tapau moteris, bet nelaikau moteriškumo pagrindine savo kūrybos ašimi ar šaltiniu, bent jau jo specialiai neapmąstau, – teigia Kristina. – Šis aspektas man asmeniškai nėra svarbus. Tačiau suprantama, kad, interpretuojant mano kūrybą, galima į ją žvelgti ir iš feministinės perspektyvos. Esu atvira įvairiems mano darbų perskaitymo būdams.“ K. Ališauskaitės paveikslai dažnai atspindi tam tikras mene ir populiariojoje vizualinėje kultūroje įsitvirtinusias moterų vaizdavimo schemas bei reprezentacijos tradicijas. Taigi sąsajų su lyčių teorija esama. Tačiau menininkė deklaruoja nenaudojanti lytiškumo kaip politinio pareiškimo. Ji labiau domisi psichologiniais nei socialiniais tapatybės aspektais.

Neretai tapytojos vaizduojamos moterys įgyja ir pačios autorės bruožų. Tačiau šie tariami autoportretai nedaug tepasako apie jų kūrėją. Kristina neneigia savo darbų autoportretiškumo, tačiau pabrėžia distanciją tarp savo atvaizdo paveiksle ir savo tapatybės: „Man nėra svarbu, kad žiūrovas žinotų, jog tai esu būtent aš. Tiesiog taip galiu įtikinamiau perteikti nuotaiką ar būseną. Savo pačios atvaizdą dažnai naudoju kaip lengviausiai prieinamą medžiagą tam tikroms kūrinio idėjoms atskleisti. Neretai paveikslų herojais tampa ir kiti man gerai pažįstami ir artimi žmonės, tik vaizduoju juos taip, kaip matau aš, o ne taip, kaip jie pateikia save patys.“ Taigi tapytoja polemizuoja su portreto ir autoportreto žanro tradicija bei nutolsta nuo būtinybės perteikti portretuojamojo individualumą. Ribodama veidų atpažinimo galimybę ir vengdama tiesmukumo, menininkė juos dažnai pridengia šydais, kaukėmis, kartais išvis užtapo. Veidą portretuose dažnai pakeičia rankos, žmogaus figūrą atstoja jos pakaitalai (aprangos detalės, aksesuarai, perukai). Tokie deindividualizuoti, nuasmeninti portretai tampa niekieno, o kartu ir kiekvieno atvaizdais. Jie atskleidžia ne konkrečią asmenybę, o veikiau universalią nuotaiką, psichologinę būseną, bendražmogiškąsias savybes.

Žymos: