Architektas ir menininkas Dalius Regelskis, kaip pats mėgsta prisistatyti, gimęs ir užaugęs Vilniuje, Architektų gatvėje, daugiau nei dvidešimt metų projektuoja privačius interjerus ir piešia miestų architektūrą, taip pat jis – ilgametis Vilniaus dailės akademijos lektorius, dėstantis Architektūros ir Interjero dizaino katedrose. Nuo vaikystės žavisi Vilniaus senamiesčiu, turi išsaugojęs bene pirmąjį savo grafikos darbą – medžio raižinį, kuriame tuometinį Pilies skersgatvį išraižė būdamas keturiolikos metų. Mokyklos laikais, kai „bromų“ vartai dar nebuvo rakinami, vaikinas išlandžiojo kiekvieną kiemą, žinojo aibes trumpesnių praėjimų (kaip pats sako – „shortcut’ų“), ir galėjo kirsti senamiestį skersai išilgai, neidamas pagrindinėmis gatvėmis. Grafikos meno mokėsi taip vadinamame „Konarskyne“, dabartinėje Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, kurioje dėstė pats Petras Repšys. Baigęs mokyklą, D. Regelskis įstojo į Vilniaus dailės akademiją, pasirinkdamas – priešingai, nei tikėjosi tėvai – architektūros, o ne grafikos specialybę, ir persikraustė gyventi į Vilniaus senamiestį.

Daugelį vasarų architektas kartu su žmona Egle praleidžia Kretoje. Ši sala – jos architektūra, istorinis palikimas, kretiečiai ir jų kultūrinės tradicijos – tapo Daliaus įkvėpimo šaltiniu. Čia gimė įdomus jo grafikos darbų ciklas „Kretos durys“, kuriame organiškai persipina lietuvio pastebėtos ir įamžintos unikalios šios salos senamiesčių namų detalės bei graiko poeto dvieiliai, sukurti specialiai kiekvienam šio ciklo darbų, sekant Kretoje vis dar gyva mantinadžių poetine tradicija.

Pateikiame paties autoriaus pasakojimą, kaip jo gyvenime atsivėrė „Kretos durys“ ir pro jas įžengė ne tik bičiulis Manolis su žmona Marija, bet – lyg ryškios šviesos srautas – įsiliejo visos Kretos spalvos, kvapai, skoniai, vaizdai ir istorijos.

KRETOS DURYS / ΠΟΡΤΕΣ ΤΣΗ ΚΡΗΤΗΣ

Kreta – didžiausia Graikijos sala, kurioje prieš 4–5 tūkst. metų klestėjo ypač aukštos kultūros Mino civilizacija. Tačiau ją nušlavus, kaip manoma, galingam cunamiui, saloje šeimininkavo visi, kas tik norėjo: achajai, dorėnai, romėnai, arabai, venecijiečiai, turkai… Jie pjovėsi ir valdė salą paeiliui, vieni kitus išguidami, kol galiausiai, po Balkanų karų, maždaug prieš šimtą metų, Kreta atiteko graikams.

Šią salą atradau prieš vienuolika metų, kaip eilinis turistas atvykęs su šeima poilsiauti, ir išsyk pamečiau dėl jos galvą. Nuo tada čia praleidžiame kiekvieną vasarą. Mūsų atostogos ėmė kaskart ilgėti, kol nuo dviejų savaičių ištįso iki dviejų mėnesių. Jaukūs senamiesčiai, tradicinės tavernos, sodrios spalvos, kaitri saulė, nuolat žydras dangus, viskas paskendę gėlių žieduose… O kur dar nuostabūs, draugiški žmonės, besidžiaugiantys kiekviena diena, ir, aišku, fantastiškas maistas! Kretiečių ūkininkų turgūs lūžta nuo šviežių vaisių, daržovių, jiems nereikia jokių šiltnamių – viskas čia prinokę saulėje!

Keliaudami po salą atradome savo mylimiausią vietą – Retimno miestą ir įspūdingą, tiesiog užburiantį venecijietišką senamiestį. Čia lyg savaime atsirado draugų – tiek vietinių graikų, tiek emigravusių lietuvių. Prieš penkerius metus susipažinome su graikų pora iš mažo Vederi kaimelio netoli Retimno, gaminančia unikalius baldus iš šimtamečių durų, langinių, senų lentų.

Šešiasdešimtmečiai graikai Manolis su Marija važinėja po įvairius Kretos kalnų kaimus, į savo autobusiuką krauna viską, ką tik randa išmesta, ir visa tai vežasi į savo dirbtuves, kuriose kartu su nagingais staliais derina tas senas lentas vieną prie kitos, paversdami jas vienetiniais baldais. Įspūdingos komodos, spintelės, stalai, kėdės – viskas pagaminta iš to, kas jau nebereikalinga ir atitarnavę pagal savo pirminę paskirtį. Manolis džiaugiasi ir didžiuojasi, kad šių baldų gamybai papildomai nėra nukirstas nė vienas medis – absoliučiai ekologiška!