Kadras iš Danielos de Paulis projekto „Cogito“ pristatomojo filmo (šaltinis: www.cogitoinspace.org )
Mindaugas Jurėnas

KOSMOSO MENAS. NUO ILIUSTRACIJOS IKI SPALVOTŲ METEORITŲ

Kosmoso menas (space art) yra netiksli, pažodžiui iš anglų kalbos išversta sąvoka, apibūdinanti meno kūrinius, susijusius su kosmosu, jo vaizdavimu ir tyrinėjimu. „Google“ paieškoje įvedę šį žodžių junginį rasite daug gražių ir spalvotų „kosmoso“ paveikslėlių, su ieškomu objektu dažnai neturinčių jokio tikro ryšio. Kadangi „knaisiotis“ giliau dažniausiai nėra laiko ar motyvacijos, šis tekstas padės geriau suprasti, kas yra kosmoso menas ir kodėl jis aktualus XXI amžiuje.

Balandžio 12-oji – Pasaulinė aviacijos ir kosmonautikos diena (be abejo, tai žino tik tie, kuriems tai svarbu arba tie, kurie kasdien atverčia ir perskaito naują stalinio kalendoriaus lapelį). Ši proga tapo pretekstu apžvelgti, kaip menas reflektuoja kosmosą ir vėl atsinaujinusią Saulės sistemos kolonizacijos bangą. Ambicingi NASA pažadai 2028 m. išlaipinti žmones ilgesniam vizitui Mėnulyje, Marso kolonizacija – nerealiai skambančios utopijos, panašios į Jules’io Verne’o knygų iliustracijas XIX a. viduryje. Šį bendrą J. Verne’o bei iliustratorių Edouard’o Riou ir Leono Benetto darbą, aplinkos vaizdavimui tapus nebepriklausomam nuo religijos, galime laikyti kosmoso meno pradžia, išeities tašku. Iliustracijos ir tekstai rėmėsi to meto technologinėmis naujovėmis bei atradimais. Taip pat reikia nepamiršti Charleso Darwino „Rūšių atsiradimo“ (1859) ir jo evoliucijos teorijos, Karlo Marxo „Kapitalo“ (1867) ir jo apmąstymų apie pramoninės bei technokratinės visuomenės santykius. Šie veikalai pasirodė tuo pačiu metu kaip J. Verne’o knygos.

Nesiplėsiu apie fantastinės literatūros žanrą, nes tai atskira kosmoso meno (ir ne tik) rūšis, šiuo metu įgyjanti vis didesnį svorį (net pretenduojanti tapti rimtąja literatūra), kadangi nemaža dalis mokslinės fantastikos prognozių pasitvirtino – išmanieji telefonai, internetas, jau nekalbant apie J. Verne’o aprašytas keliones į Mėnulį ar povandeninius laivus ir kt. Patikėkime tai literatūros bei futorologijos teoretikams. Šiuokart nuošalyje palikime ir šokio meną bei performansus, atliekamus nulinės gravitacijos sąlygomis (šias paslaugas teikia specialūs lėktuvai). Mus domina kitokias menines formas – instaliacijas, skulptūrinius objektus – pasitelkiantys ir glaudžiai su moksliniais tyrimais ar nežemiškųjų civilizacijų paieškomis susiję sumanymai.

Piešti iliustracijas J. Verne’o „Kelionei į Mėnulį“ naudojantis tik plunksna ir fantazija yra viena, o kurti bendrus projektus su tokiomis mokslinėmis bei tyrimų organizacijomis kaip NASA, SETI, ESA reikia didelių finansinių išteklių. Kadangi šie ir daugelis kitų centrų yra monopolizuoti vyriausybių bei korporacijų, atrodo, kad su kosmosu susijusių meninių iniciatyvų gali imtis tik privilegijuotieji. Toks monopolis susiformavo dar šaltojo karo laikais, kai kosmosas buvo tapęs mūšio lauku ir vieta savo pranašumui įrodyti. Ši istorinė sankloda užkirto kelius kosminių svajonių siekti individualiai, nepriklausant jokiai organizacijai ar neturint didelių finansinių resursų.

Tačiau XX a. meno istorijoje galima rasti iniciatyvų, bandžiusių priešintis tokiems korporatyviniams susitarimams bei monopoliui. Geriausiai žinoma iš jų – Autonominių astronautų asociacija (Association of Autonomous Astronauts), 1995 m. įkurta viename iš Londono parkų kaip pokštas (prank). AAA akronimo nereikėtų painioti su kitos gerai žinomos organizacijos akronimu. Nors minėtasis projektas kiek nutolsta nuo kosmoso meno temos, manau, tikrai verta apie jį pakalbėti plačiau.

Ši politizuota, hierarchijos neturinti organizacija ar „kosmoso programa“ į jį siūlė žvelgti kaip į individualią erdvę, kur gali patekti kiekvienas norintis. Visame pasaulyje mažomis grupelėmis dirbę jos nariai kvietė statyti nuosavus erdvėlaivius ir taip demilitarizuoti kosmosą. „Copenhagen Suborbitals“ iniciatyvinė grupė, nors ir įkurta tik 2008 m., tęsia AAA pradėtus darbus ir yra vienintelė pasaulyje keleivinė kosmoso programa, kurią vykdo savanorių komanda ir kurios visos išlaidos yra padengiamos iš sutelktinio finansavimo. Iki šiol „Copenhagen Sub­orbitals“ paleido 6 raketas bei sukonstravo 2 natūralaus dydžio maketus-kapsules. Pagrindinis jos tikslas – „Spica“ kapsulės ir raketos sukūrimas, kuria vienas iš komandos narių pakils į 100 km aukštį ir sėkmingai grįš į Žemę. Organizacija vienija apie 60 savanorių, dirbančių laisvalaikiu be jokio piniginio užmokesčio.

Žymos: