Karalienė Viktorija, princas Albertas ir jų vaikai grožisi karališkąja Kalėdų eglute, 1848 m. gruodis. Litografija pirmą kartą publikuota 1848 m. savaitraštyje „The Illustrated London News“. Publikuojama pagal „Creative Commons“ licenciją
Zigmas Kalesinskas

KODĖL KALĖDOS IR XXI AMŽIUJE – DIDŽIAUSIA METŲ ŠVENTĖ?

Galbūt keista ir netgi sunku pripažinti, kad XXI a., kai Ernestas Lawrence’as Berklio universitete (Kalifornija, JAV) pagamino įspūdingą prietaisą – ciklotroną, arba atomų skaldytuvą, ir fizikai, laikui bėgant, pasitelkę šį išradimą atrado miuonų, pionų, hiperonų, mezonų, Higgso bozonų, barionų daleles, mes vis dar tikime Kalėdų Seneliu ir Kalėdų stebuklu – nekantriai laukiame didžiųjų metų švenčių. Visi suaugusieji ir net daugelis darželinukų žino, kad Kalėdų Senelio nėra; patyrusi astronautė, Kanados gubernatorė Jullie’a Payette neabejoja ir nemato nieko keisto, jog netolimoje ateityje atsiras komercinės bendrovės, leisiančios žmonėms įsigyti bilietus į kosmosą, tačiau dabar perkamos brangiausios kelionės ir vykstama į Lap­landiją pas Kalėdų Senelį… Gal tai išvystytos rinkodaros pasekmė vartotojiškoje visuomenėje, visuotinis proto aptemimas – opiumas, kvaišalai, sąmonės praradimas?..

Moksliškai patvirtinta, kad įvairiose tautose Kalėdos buvo švenčiamos dar iki Kristaus gimimo ir kad ši šventė buvo svarbi net primityviajame genčių, tautų vystymosi laikotarpyje. Tradicija, gyvavusi pagonybėje, išliko gyva iki mūsų dienų ir pasklido po visą pasaulį – nuo Šiaurės iki Pietų ašigalio. Daugelis papročių sunyko ir jau seniai pamiršti, o Kalėdos vis dar gyvos ir nepraranda nei reikšmės, nei prasmės. Tai, vis dėlto, kas yra tos Kalėdos?

Ištisus metus žaliuojantys medžiai ypatingą reikšmę žmonėms turėjo jau pačiose seniausiose civilizacijose, dar gerokai prieš gimstant Kristui ir atsirandant krikščioniškoms Kalėdoms ar susiformuojant jų tradicijoms. Ankstyvųjų civilizacijų gyventojai visžalius augalus laikė stebuklingais. Kodėl garbė teko būtent eglei? Jos kelionė į mūsų namus ilga ir apsupta daugybės legendų.

Senovės Egipto kultūroje visžaliai augalai buvo saugomi ir garbinami. Per žiemos saulėgrįžą, ilgiausią metų naktį, gruodžio 21–22 d., egiptiečiai papuošdavo savo namus žaliais datulės palmės lapais, kurie simbolizavo gyvybės pergalę prieš mirtį. Senovės Romoje gruodžio 19–25 d. vykdavo Saturnalijos – augalų globėjo, derliaus dievo Saturno garbei skirta šventė. Per saulėgrįžą romėnai savo namus papuošdavo žaliais augalais ir šviesomis. Šventinės savaitės metu nelikdavo vietos priešiškumui, žmonės lankydavosi vieni pas kitus ir keisdavosi dovanomis – maisto krepšeliais. Dar labiau sureikšminti šventę 274 m. nusprendė Romos imperatorius Aurelianas. Išleistame įstatyme gruodžio 25-oji buvo paskelbta „Dievo Saulės“ diena. Taip norėta pagerbti Saulę – gyvybės žemėje šaltinį. Ta proga amžinai žalio spygliuočio – eglės – viršūnė būdavo puošiama žvaigžde, sugrįžtančios saulės simboliu.

Prieš daugelį amžių dabartinėje Didžiosios Britanijos teritorijoje druidų šventikai visžalius augalus naudodavo paslaptinguose žiemos saulėgrįžos ritualuose. Bugieniai ir amalai simbolizavo amžiną gyvenimą, jų šakomis būdavo puošiamos durys, kad atbaidytų piktąsias dvasias. Žiemą vasarą žalias medis buvo laikomas ilgo gyvenimo bei nuolatinio atsinaujinimo simboliu. Teutonai žiemos švenčių metu nukirsdavo didelę eglę, puošdavo ją girliandomis, o kelmą viešai sudegindavo. Laužas simbolizavo rudens virsmą žiema, o iš likusių nuodėgulių būdavo spėjama ateinančių metų sėkmė. Vėlyvaisiais viduramžiais germanai ir skandinavai puošdavo visžalius medžius savo namų viduje ir išorėje. Taip jie parodydavo ateinančio pavasario laukimą. Keltų šventikai iš visų miško medžių išskyrė eglę.

Viduramžių Vokietijoje gruodžio 24 d. būdavo žaidžiamas „Ievos ir Adomo žaidimas“. Miesto bažnyčios, aikštės, kiemai sužaliuodavo nuo gausybės spygliuočių, ant kurių puikuodavosi vaisiai ir saldumynai. Žmonės šokdavo, dainuodavo ir linksmindavosi tokiame improvizuotame „rojaus sode“.

Viena pirmųjų istorijų apie Kalėdų eglutę kilusi iš Elzaso regiono Prancūzijoje. Pasakojama, kad vėlai namo grįžtantis vyras miške išvydo nepaprastą reginį: baltame sniego fone šimtais žvaigždučių žėrėjo nedidelė eglutė. Sunku pasakyti, ar tai buvo mėnulio šviesa ant šerkšnu nusėtų spyglių, ar ryškus dangaus žvaigždžių mirgėjimas tarp medžio šakų, tačiau žado netekęs vyras savo žodžiais nesugebėjo žmonai papasakoti, ką miške matęs. Susijaudinęs jis išbėgo laukan, nukirto eglaitę ir įnešęs ją į kambarį papuošė degančiomis žvakutėmis. Taip gimė pirmasis Kalėdų medelis. Nežinia, kiek šioje istorijoje tiesos, tačiau yra išlikę dokumentų, liudijančių, kad nuo 1521 m. Elzaso gyventojams buvo suteikta laisvė Kalėdoms nusikirsdinti ir parsinešti namo po eglutę. Remiantis neįrodytais teiginiais, jau 1419 m. Breisgau Freiburgo (miestas Vokietijoje) duonos kepyklos nariai Kalėdų eglutę buvo papuošę meduoliais, obuoliais, vaisiais ir riešutais.

Tačiau seniausi įrodymai apie Kalėdų eglutę – 1597 m. Brėmeno miesto amatų gildijos kronikose. Gildijų laikais šis paprotys paplito tarp miesto šeimų. Manoma, kad XVII a. pr. Strasbūre, Elzaso regione, padabintos žaliaskarės jau puošė žmonių gyvenamuosius kambarius. Pasak istorinių šaltinių, pirmoji Kalėdų eglę žvakėmis 1611 m. išties pagražino Silezijos kunigaikštienė Dorotėja Sibilė (Dorothea Sibylle von Brandenburg, 1590–1625).

XVIII a. tradicija pirmiausia pasklido tarp aukštas pareigas užimančių asmenų ir pasiturinčiuose miestuose, nes tuo metu Vidurio Europoje eglių dar augo nedaug, todėl jos buvo labai brangios.

Vienas pirmųjų eglutės paminėjimų literatūroje atsekamas 1774 m. Johanno Wolfgango von Goethe’ės romane „Jaunojo Verterio kančios“. Jame rašoma, kaip pagrindinis herojus prisimena laimę, kurią vaikams teikia vaškinėmis žvakėmis nutvieksta eglutė, apkabinėta cukruotais obuoliais ir uogomis.

Visžalio spygliuočio virtimas pasauliniu Kalėdų simboliu užtruko šimtmečius. Įdomu tai, kad krikščionys mielai priėmė eglės puošimo idėją. Eglė išsiskiria amžinai žalia spyglių skara. Tokią dovaną, pasak tikinčiųjų, ji gavusi iš paties Jėzaus kaip atpildą, kad paslėpusi jį nuo priešų. Švenčių metu dabinant eglę atiduodama duoklė medžiui, o būtent iš medžio buvo nukaltas kryžius Kristui. Rašytiniuose šaltiniuose sutinkama istorija ir apie Jėzaus padarytą stebuklą Kalėdinei eglutei. Pasakojama, kad namus lankantis ir palaiminimą dalinantis Jėzus užsuko į vargingai gyvenančių žmonių kiemą. Kampe rymanti nedidelė eglaitė buvo aplipusi keistais voratinkliais. Jėzus, pamatęs tokį vaizdą, prilietęs medelį ranka, ir voratinkliai stebuklingai pavirtę aukso ir sidabro girliandomis.

Kalėdų eglė metams bėgant pakeitė daugybę apdarų. Pirmiausia ji puošėsi obuoliais ir džiovintais vaisiais, taip primindama apie Adomo ir Ievos prarastąjį rojų. 1840 m. Prancūzijos princesė Elena (Helene Luise Elisabeth, 1814–1858) visą Europą nustebino savo Kalėdų egle Tiuilri soduose Paryžiuje. Didžiausią įspūdį sukėlė ne medžio dydis, bet dar nematyti papuošalai. Dekoracijas ji patikėjo nagingiausiems šveicarų ir vokiečių stikliams, kurie išpūtė 3–20 cm. dydžio stiklines sferas ir pavadino jas „Kugel“. Tokiais stikliniais burbulais nukabinėti Kalėdų eglę buvo tikras vargas, nes mažiausias prisilietimas prie spygliuotos šakos ar neatsargus judesys gražuolį spindintį stiklinį žaisliuką akimirksniu paversdavo smulkia šukių krūva. Tačiau reginys pranoko visus lūkesčius: tokio grožio žmonės dar nebuvo regėję. Neilgai trukus šia naujove – burbulais – jau buvo dabinamos ir Anglijos karalienės Viktorijos (Alexandrina Victoria, 1819–1901) bei Italijos karalienės Margaritos (Margherita di Savoia, 1851–1926) Kalėdinės eglės.

Rusiją šis paprotys pasiekė 1817 m., kai Prūsijos princesę Šarlotę Prūsietę (Aleksandrą Fiodorovną), Vilhelmo III dukterį, vedė imperatorius Nikolajus I (lietuviškai dar vadinamas Mikalojum I, 1796–1855). Tada imperatoriškoji šeima ėmė puošti kalėdines eglutes kaip to meto europiečiai – paauksuotais kūgiais, popierinėmis gėlėmis, saldainiais, vaisiais bei uogomis. Taip pat būdavo pakabinama keletas angelų ir gyvūnų figūrų. Netrukus ši karališkoji tradicija labai išpopuliarėjo tarp Rusijos didikų.

Po 1917 m. Spalio revoliucijos kurį laiką dar buvo rengiamos kalėdinės šventės. Netgi revoliucijos vadas Vladimiras Leninas 1919 m. apsilankė vienoje tokių Sokolnikų parke, o 1923 m., prieš pat mirtį, – Gorkyje, netoli Maskvos. 1927-aisiais sovietų valdžia, remdamasi antireligine propaganda, uždraudė minėti Kalėdas. Pavyzdžiui, tų metų dokumente pasakyta: „Maži vaikai, gaudami dovanas iš Senio Šalčio, yra apgaudinėjami. Kalėdiniai pasirodymai gali būti laikomi vaikų religingumo pradžia, spindinti Kalėdų eglė darbininkų klasę gali paversti pareigingais kapitalizmo tarnais.“ Bet žmonėms reikėjo atostogų, todėl buvo nuspręsta atsisakyti tokių kairiųjų kraštutinumų. 1935 m. laikraštis „Pravda“ paskelbė oficialų laišką, kuriame sakoma: „Būtina panaikinti klaidingą kalėdinių švenčių kaltę. Kviečiame rengti tokias šventes tarybiniams vaikams visoje šalyje.“