fbpx

Kinas, kinai ir kino turgus

Stasys Baltakis

Pirmą kartą į AFM, Amerikos filmų turgų (American Film Market), skridau prieš penkiolika metų, paprašytas palydėti tuometinį Lietuvos kino studijos direktorių. Sutikau su džiaugsmu, nes buvau neseniai mokęsis Los Andžele esančioje Walto Disney’aus mokykloje „CalArts“, tad gerai pažinojau apylinkes ir miestą. Lėktuve mano bendrakeleivis atsargiai pasiteiravo: „Stasy, o kuo skiriasi režisierius nuo prodiuserio?“ Klausimas tikrai ne kvailas – juk dažnai režisierius yra ir prodiuseris, be to, pasitaiko ir kai prodiuseris režisuoja filmą. Ypač tais atvejais, kai dirbama turint itin mažą biudžetą. Tačiau šįkart kalbėsime apie didžiąją kino industriją, galbūt ne kiekvieno mėgstamą, bet visų daugiau ar mažiau pažįstamą, apie Holivudą ir filmų marketingą.

Pernai AFM lankė didžiulė lietuvių delegacija. Los Andželas mus pasitiko puikiu oru, už lėktuvo lango matėsi senamiestis su besistiebiančiais dangoraižiais ir saulėje spindintis, tarp senamiesčio ir mūsų lėktuvo įsikomponavęs greta skrendantis „American“ avialinijų „Boeingas“, jį kolega Martynas sėkmingai nufotografavo. Visada skaidrus ir nuspėjamas pietinės Kalifornijos oras ir yra pagrindinė priežastis, kodėl kino industrija susispietė Los Andžele; labai abejoju kitu egzistuojančiu aiškinimu, kad čia ji įsikūrusi ir suklestėjusi XX a. pradžioje, kino gamintojams slapstantis nuo teisėsaugos. Dauguma jų kūrę filmus nelegaliai, o Edisono kompanija MPPC (Motion Picture Patents Company), dar žinoma kaip Edisono kredito kompanija, anuomet valdžiusi kino gamybos ir demonstravimo patentą, persekiodama anų laikų piratus samdydavusi seklius ir teisininkus. Tiesa, „nusikaltėliai“ Niujorke turėję savų žmonių, perspėdavusių apie orderiais apsiginklavusios teisėsaugos žygius. Kelionė į Vakarų pakrantę traukiniu trukdavusi kelias dienas, taigi nuo pareigūnų pabėgti į Meksiką piratams būdavę paprasta.

Kino verslas nuo pat pradžių, dar nuo Edisono laikų, buvo itin konkurencingas. Kinas, kol gyvuos, tol bus verslas. Tai akivaizdu kiekvienam, ypač tam nežinomam režisieriui-prodiuseriui, kurio niekas nėra girdėjęs ir nebeišgirs, nes jis užstatė tėvų namą bankui ir niekada nesurinko reikalingo BO (Box Office – bendras parduotų bilietų skaičius) tam namui iš banko atpirkti. Tai žinoma netgi kuriantiems labai mažai žiūrimus, bet amžinus filmus, šedevrus – tokioms mega­žvaigždėms kaip Bela Tarras ar Seanas Bakeris, ką jau kalbėti apie kitus režisierius ar Holivudo blokbasterių kūrėjus, kurie yra akivaizdūs verslo įrankiai. Kartu kinas yra ir menas, kūrybinė nacionalinių bei kultūrinių interesų išraiška, gan svari globalios pramogų industrijos dalis. Per pastaruosius 120 metų filmas iš lengvo turinio „žiūralo“, potencialiai linkusio pataikauti kuriai nors žmonių grupei, – ar tai būtų religinė bendruomenė, politinė partija, ar kokia nors kita bendrąją nuomonę formuojanti visuomenės dalis, – transformavosi į sudėtingą kultūrinį meno ar ne visai meno kūrinio atitikmenį. Tai yra produktas, pristatantis nacionalinį identitetą, specifines politines programas ar tam tikrą požiūrį į pasaulį. Tas produktas dalyvauja, turi dalyvauti pasaulinėje rinkoje, ją veikti ir reprezentuoti kultūrą, iš kurios jis kilo. Nes niekas, o niekas nebenori, kad filmai būtų kuriami tik patiems režisieriams ir jų bičiuliams, kad nuo pat savo gyvenimo pradžios gulėtų lentynose, juos pamačius vos keliems šimtams ekspertų ar draugų. Sovietų Sąjungoje ar kitose diktatūrose, kur kinas didžiąja dauguma atvejų buvo tik ideologinis ruporas ir propaganda, tai atrodė normalu. Laisvoje Lietuvoje ir valstybėse, kur kino industrija funkcionuoja išimtinai maitinama mokesčių mokėtojų pinigais, tokia praktika irgi tęsėsi gana ilgai. Jos rudimentų egzistuoja ir dabar, nes dar filmui negimus nuspręsti, ar jis bus geras, ar niekam tikęs, ar populiarus, ar nevertas dėmesio ir ar atstovaus tam, kam turėtų atstovauti, nėra paprasta, tai reikalauja didžiulės patirties ir išmonės. Tik demokratiniams ir biurokratiniams mechanizmams tinkamai koreliuojant tarpusavyje sulaukiama gerų rezultatų ir mažos šalys (arba egzistuojant mažų šalių tarpusavio susitarimams bendradarbiaujančios kompanijos, dirbančios bendrosios gamybos principais) gali kurti filmus, kurie globalioje rinkoje turi progą tapti visaverčiais jos dalyviais, būti matomi. Ekonominiai veiksniai kine susipina su estetiniais, socialiniais, politiniais, ir tik tyrinėjant bei gilinantis į kino industrijos ekonomiką galima suprasti kiną tiek kaip meną, tiek kaip populiariąją kultūrą. Yra kino istorikų, kurie neigia nacionalinį kiną per se, neigia jo galimybes artikuliuoti ir pateikti pasauliui tautinį identitetą, nes dauguma šalių yra daugialypės ir diversifikuojasi, tačiau toks požiūris vengtinas.

2019-03-22
Tags: