fbpx

„KIAULĖS SAKMĖ“ – ŠEDEVRAS, NE VIENAM LEIDĘS DIDŽIUOTIS, KAD GIMĖ LIETUVIU

Mindaugas Klusas

1992 m. kompaktinės plokštelės „Kiaulės sak­mė“ sutiktuvės Jaunimo teatre priminė tikrą misteriją: į sceną įvažiavo keptas paršiukas su degančiomis žvakelėmis, vynas – lyg kraujas – samstytas iš akvariumo, aktoriai rodė pantomimą, grafikas Vytautas Jurkūnas paišė paveikslus. Vyko ir prabangūs šokiai. Prabangūs tuo, kad pirmą ir paskutinį kartą Lietuvoje aukščiausios prabos muzikantai vakarėlyje grojo šokių muzikos šlagerius. Kino operatorius Algimantas Mikutėnas užsidegęs, įkvėptas reginio tada sakė: „Tokie dalykai dedasi! Reikia varyti, dirbti, kurti!“

Pakalbinti „Kiaulės sakmės“ autorius Romą Lileikį ir Audrių Balsį svajojau nuo žurnalistinio darbo pradžios. Ir gerokai iki jos. Todėl ši publikacija – lyg kelionė į jaunystę ir, kaip dažnai atsitinka, ne visai sklandi.

Mitas apie sakmę

Dar 10-ojo dešimtmečio viduryje nepaprastai audrino legenda, esą sakmės kūrėjai pasitraukė iš miesto, užsidarė kaime, muzikavo ir ūkininkavo, prie instrumentų sėsdami (galimai) tik apsiliuobę, apėję ūkį. Dainų kūrėjas R. Lileikis, andai egzistavusios Užupio Respublikos prezidentas, dar buvo matomas, girdimas, net sutinkamas. O štai kompozitorius A. Balsys regėjosi kaip mitinė figūra, išėjusi iš to paties mito ir vėl į jį sugrįžusi. Akivaizdžios jo ir Eduardo Balsio sąsajos tada anaiptol neatrodė akivaizdžios.

Anot legendinio muzikanto ir aktoriaus Andriaus Mamontovo, „Kiaulės sakmė“ buvo viena pirmųjų lietuviškų kompaktinių plokštelių po grupės „Foje“ albumo „Gali skambėti keistai“. Kompozicijos „Atbėga vilkai basi“ antrame plane girdimas ir jo balsas. Neseniai A. Balsio paklaustas, ar vėl sutiktų dainuoti, jei „Kiaulės sakmė“ atgimtų, Andrius nedvejodamas atsakė: „Sutinku iškart.“

A. Mamontovas atskleidė, kad pirma jo išgirsta „Sakmės“ daina buvo „Kur nusitrenkei žuvies batus, ką?“. Jam padarė įspūdį lietuviškai muzikai neįprastas tekstas, muzikinė kalba, nesimetriški ritmai. „Kai jie pradėjo darbuotis „M-1“ įrašų studijoje, A. Balsys pakvietė mane keliose dainose „pastūgauti“. Labai džiaugiausi tokiu būdu prisidėjęs prie „Kiaulės sakmės“, – teigia atlikėjas. Jo manymu, tai nepelnytai neįvertintas lietuviškos muzikos kūrinys – jį žino melomanai, tačiau platesnės publikos „Kiaulės sakmė“ taip ir nepasiekė. „Tarkime, daina „Žalios žolyno akys“ yra populiariosios lietuvių muzikos aukso fondas. Ją matau vienoje gretoje su Kosto Smorigino „Paukščiais“ ar Vytauto Kernagio „Išeinu“. Man tai tokio lygmens kūrinys – savitas, jautrus ir paveikus“, – pabrėžė A. Mamontovas.

Bičiulis, davęs man persirašyti „Kiaulės sakmę“ iš kasetės į kasetę, tada sakė: „Kai klausausi šio įrašo, didžiuojuosi, kad esu lietuvis.“ Nuo to epizodo praėjo ketvirtis amžiaus, nuo įrašo atsiradimo – beveik 30 metų. Neabejoju, kad tuos pačius žodžius pakartotų vėl.

„Kiaulės sakmės“ galima nežinoti, ją galima primiršti, tačiau jos vertės laikas nesumažino – nieko panašaus lietuvių muzikoje nebuvo iki tol, neatsirado ir paskiau.

2+1

„Kiaulės sakmė“ – ilgai brandintas reiškinys, ištikimiausių gerbėjų sielas glostantis iki šių dienų. Plokštelė pasirodė 1000 egzempliorių tiražu 1992-aisiais, tačiau jos ištakų reikėtų ieškoti 8-ojo dešimtmečio viduryje, kai moksleivis R. Lileikis pradėjo rašyti dainas ir likimas jį suvedė su A. Balsiu, linkusiu į progresyviosios muzikos kūrybą.

Tai dviejų autorių darbas, finalinėje stadijoje įgyvendintas su bičiuliais muzikais – nieko už tai neprašiusiais, gyvais vien idėja. Laikais, kai apie naudą ir pelną nebuvo nė minties. R. Lileikis sukūrė „Kiaulės“ mitą, o A. Balsys, iš pradžių prisidėjęs kaip aranžuotojas, ritualiniam muzikavimui suteikė melomaniškos kokybės ir galiausiai tapo bendraautoriumi.

Paminėjus šiuodu, trečiuoju iškart būtina įvardyti prodiuserį, garso režisierių Artūrą Pugačiauską. Būtent jis įdainavo daugumą kertinių albumo kompozicijų, jo savitas balsas tapo „Kiaulės sakmės“ vizitine kortele, unikalumo ženklu.

Pirmiausiai susiradau A. Balsį, ramiai komponuojantį savo ir Fausto Latėno muzikos studijoje Žirmūnuose, o R. Lileikį aplankiau jo namuose Užupyje.

ROLINGAI ČIURLIONYTĖS PIANINU

A. Balsys savo pasakojimą apie „Kiaulės sakmę“ pradeda nuo tada, kai į Kompozitorių miestelį Vilniuje, Žvėryno mikrorajone, ten iškilus šešiaaukščiam daugiabučiui, atsikraustė Jadvyga Čiurlionytė. Jos anūkas R. Lileikis ir Audrius tapo draugais.

Buvo pati paauglystė, kiemo ansamblių būrimosi laikas. Kompozitorių atžalos sumanė įkurti savąjį kolektyvą. Vytauto Laurušo sūnus Gied­rius susiveikė bosinę gitarą, Jurgio Gaižausko sūnus Jonas norėjo mušti būgnus, o Romas skambino gitara. Milžinišką „Kremoną“ nedidukas vaikinas nešiodavo pasikabinęs už nugaros. Anot A. Balsio, skambėjo ji prastai, tačiau vaizdas buvo pritrenkiantis.

Audrius prisimena, kaip bičiuliai jam surengė „stojamąjį“ egzaminą – pasodino prie Čiurlionytės pianino ir liepė skambinti Rolingus („The Rolling Stones“). „Hm, – pasiklausęs kraipė ūsą Romas, – kai grojo mano senelė, skambėjo kiek kitaip.“ Vėliau šią kompaniją papildė broliai dvyniai Dalius ir Giedrius Čekuoliai, būsimieji Lietuvos diplomatai.

Repetuota Balsių namo rūsyje: „Su Audriumi muzikavimas prasidėjo gana vaikiškai – rūsyje: senas pianinas, kartais siūbteli kanalizacijos smarvė, prabėga žiurkė“, – ankstyvą gyvenimo epizodą prisimena R. Lileikis.

Kai mirė jo tėvas Anzelmas, Romas repeticijose daugiau nepasirodė. Salomėjos Nėries mokyk­loje su bičiuliais subūrė ansamblį „Vakuumas“, 8-ojo dešimtmečio viduryje pradėjo rašyti dainas. Ir tik lietuvių kalba – tą pabrėžtinai daro iki šių dienų. „Žali žmonės žaliai vaikšto, geltoni žmonės geltonai spjaudo. Tu mokėk išsaugot savo spalvą…“ „Vyrai, piktai dainuojat, – mums sakydavo, – juokdamasis prisimena R. Lileikis. – Visi grojome perdirbtus to meto Vakarų grupių hitus. Važiuodavome vieni pas kitus į mokyklas koncertuoti, tokius susitikimus vadinome „superseišenais“. Tai buvo galimybė mėgautis kūrybiniu bendravimu.“

2020-11-21
Tags: