KĘSTUTIS NAVAKAS | Poezija

holocenas

akių užuolaidos rašo man mergina. taip.
kiemo alyvos šakelė uždengia man mano
pasaulį kontūrai ima meluoti ir vidinis
kolumbas dar kartą atranda ne tą indiją.
mes per daug visko matėm ir akių
užuolaidos nepajėgė to pridengti mūsų
akys įsižiebė dar holoceno epochoje kuri
tęsiasi ligi šių dienų. kiek keista gyventi
holoceno epochoje tačiau šioje dienoje
išbūti dar keisčiau. akių užuolaidos
rašo man mergina nepagalvodama kad
jos ir ją uždengs ji liks kitame holoceno
epochos debesy praslinkusiam prieš
vienuolika tūkstančių metų. nupiešiu
jai mamutą ant urvo sienos. juk esu per
vieną kūną nuo mirties. arba per du.

dabartis

ant stalo tebedega trys tabletės jas
uždegiau nes turėjai ateiti atėjai gėrėm
rislingą kalbėjom apie. tu norėjai šokti
šokai viena aš norėjau tik kalbėti
žiūrėdamas kaip ant stalo dega trys
tabletės praėjo trys minutės ir mūsų
ką tik buvusio gyvenimo nebeliko
tu nebešokai klausėm kitos muzikos
kalbėjomės apie kitką buvom visai
kiti lyg mūs drabužius kažkas persiuvo
dar po trijų minučių vėl viskas ištiško
į naujas bendravimo formas pro
kurias išėjai. tiek tos praeities. žinojau
kad grįši namo. tiek tos ateities. o
ant stalo vis dar švelniai degė trys
tabletės vienintelė mūsų dabartis
žinojau užges. po trijų minučių. jau