Tomo Petreikio nuotrauka
Angelina Lapinskaitė

Kęstučio Navako „Privatus gyvulėlių gyvenimas“, arba Kodėl poeto gyvenimas yra liūdnas

Žaliakalnio samurajus ištirpo laike mažiau nei prieš pusmetį. Vasario šešioliktąją suūžė visi kultūrininkai, asmeniškai ar tik iš matymo pažinoję Kęstutį Navaką. Akimirksniu jis tapo visiems savas, visų vertinamas. Taip veikiausiai ir pridera – paminklai statomi po mirties. Šiandien bangos rimsta, tuoj jis „nuguls“ į mokyklinius vadovėlius ar filologų interpretacijas ir bus apibertas klišėmis tapusiais epitetais – reikšmingas, išskirtinis, talentingas.

Peržvelgiau ir aš navakiškąją lentynėlę – dar studijų metais skaityta „Vyno kopija“, „Du lagaminai sniego“. Pasirodo, pažįstu jį kaip prozininką, o ne kaip poetą. Radau knygyne ir paskutiniuosius kelis „Privataus gyvulėlių gyvenimo“ (Vilnius: Tyto alba, 2018) egzempliorius. Viršelyje net du autoriaus atvaizdai, patraukiantys skvarbiu žvilgsniu, besiliejančiais kontūrais ir klausimu apie ir kito žvilgsnių susirėmimą. Septyniais punktais apie knygą Navakas ne tik paaiškina, kaip skaityti, bet ir teigia, jog joje pateikiami sapnai yra kada nors jo paties susapnuoti. Tad leidinys tarsi šaukiasi būti vadinamas biografijos ir kūrybos pastišu, keistu romanu-neromanu, detektyvu-nedetektyvu. Tomas ir Džeris, Čipas ir Deilas, Tesla, Jis – tai tik keli romane pasirodantys veikėjai, savo vardais liudijantys gyvenimo nerimtumą. Dar labiau gyvenimo rimtumą mažina daugybė komiškų situacijų. Pavyzdžiui, nešdami kažką užkasti po medžiais (pradžioje mintys kyla apie lavoną, vėliau sužinome, kad tai Teslos dėžė su išleistomis knygomis ir rankraščiais), poetai randa literatūros profesoriaus Merkucijaus van Vermeskerkeno palaidotą merginą, mat ši neteisingai pacitavo septyniasdešimt šeštąjį Williamo Shakespeare’o sonetą. Nespausdinami poetai ją atkasa ir parsiveda (ne)namo; šie kūrėjai yra benamiai – įsilaužia į svetimą būstą, ten gyvena, kuria ir keliauja toliau. Sutinkami ir pareigūnai, praradusi atmintį mergina, girto poeto antrininkas, save perkurianti tikrovė… Akivaizdu, kalbėti apie siužetą šiuo atveju prilygtų dirbti Sizifo darbą. Apie struktūrą taip pat vargiai pavyks – vienintelė nuoseklesnė, bet ne mažiau paini jungtis yra sapnai. Juos sapnuoja visi veikėjai, jie lemia tolesnių skyrių nuotaiką.

Nusipurčius primetamą linksmumą, galima suabejoti ir romano kokybe. Kaip nurodo Eugenijus Žmuida, jis parašytas iš likučių, viliantis, jog bus priimtas kaip šmaikštus, mistiškas kūrinys. Nei meilės, nei detektyvo čia nėra, veikėjų gyvenimai per daug atsieti, jie tarsi egzistuoja susiliečiančiose ir prasilenkiančiose realybėse. Tad kyla klausimas – ką išsineš skaitytojas? Beversdamas puslapius nusišypsos, gal pabandys padeklamuoti minėtąjį W. Shakespeare’o sonetą. Bet tai ir viskas. Tiesą sakant, net nestebino ir tai, jog romane it kokioje enciklopedijoje minimi literatūros, kino, muzikos pasaulyje žinomi ar tik girdėti vardai – nuo Homero, W. Shakespeare’o, A. Camus, U. Eco iki Y. Mishimos, A. Gursky’o, R. Thorpe, M. Hari. Tai liudija rašytojo apsiskaitymą, žinių gausą, bet toks vardų katalogas jau yra ant puikybės nuodėmės ribos. Ne trumpesnis turbūt išeitų ir paminėtų maisto produktų sąrašas: vėžių uodegėlės, ančiuviai, karamelizuotos alyvuogės, prosciutto crudo, Švarcvaldo kumpis, Grana Padano, žalieji smidrai… Taip brėžiamos veikėjų horizontų ribos – nuo meno iki maisto. Svarbiausia, jog būtų išsaugotas estetizmas. Daugiau gyvenimo patirčių ir nerasi. Savo vidiniam vaikui – kaip Navakas nurodo viršelyje – knygos nerekomenduočiau. Ji skirta ne jam, o išgeriančiai praprusintai dūšiai, kuri siekia pažvelgti į poeto kasdienybę, kaip kad romano veikėjai žiūri „La vie privée des animaux“ (pranc. serialą „Privatus gyvulėlių gyvenimas“). Romanas – tai galimybė paklaidžioti sąmonėje, kur gyvena daugybė personažų. „Jūs visi parašyti, visas šitas miestas parašytas, tiksliau – perrašytas“ (110 p.) – taip atskleidžiama, kad viskas, ką skaitome, yra fikcija ir žaidimas, todėl bet kokios pastangos įsijausti, įsitraukti į kūrinio pasaulį – bevaisės.