Asta Plechavičiūtė

KAVOS

Tell me something

Iš tiesų šią miesto istoriją būtų galima pradėti nuo visokių išvedžiojimų apie savos slaptos vietos ilgesį: nedidelės kavinukės su įsivaizduojama kūrybinga nuotaika ar rytinių bandelių kepyklėlės, ar kažkokio, lyg itališko, rytinio skubėjimo, kad taip, kaip italai išgertų stiprios kavos stovėdama prie baro ir toliau lėktų į darbą, ir būtų 7:30, ir niekada nepavėluotų. Ir kai sako žodį „darbas“, prie jo dar prideda mintį „kava, kaip kad italai stovėdami geria“, vis prisimena Šnipiškių rajono laukus, nors tikriausiai niekada negrįš į tą pusę dirbti ir niekada neskubės per užpustytą plynę, kai kažkur tolumoje dar brėkšta rytas ir per skaidrų šaltį sklinda garsas nuo oro uosto, kur variklius šildosi lėktuvai. Deja, jei tokiu metu žiemą švinta, tai jau yra gerokai po aštuntos, ir visi kolegos verdasi kavą, nutrina šaltį nuo rankų ir negaišta laiko itališkai stabčiodami pakeliui.

Ir galėtų prisiminti vieną rytą Neapolyje… bet nuo jo praėję jau devyniolika metų, o ir pats rytas turi kažką, kas apniaukia galvą ir apšaldo visus pojūčius pilve. Todėl prisimena 2011-ųjų Veneciją, kavinę prie Campo Santo Stefano aikštės. (Ir čia jai tas spalis taip suspaudžia širdį, kad net įsijungia „Google street view“ ir pasižiūri „Caffe snack bar „All angolo“, ir pajunta, kaip nuo tos kalbos burnoje tarsi riečiasi liežuvis, ir užsimerkia, ir įsupa vėsus spalio rytas, vėsus, bet saulėtas ir daug žadantis, ir norisi per pusryčiaujančių italų galvas sušukti, kad taigi… taigi… vieną kapučiną ir vieną dvigubą espresą.)

Ir tai tėra kavos skonio prisiminimas.

Bet dabar kol kas nevėluoja į darbą, negeria kavos. Nesineša jos net popieriniame inde. Tik galvoja apie sakinį, kurį FB viena jos draugė parašė apie kavinę Londone, apie tikriausiai įvairiaspalvį padavėją ir merginą, kuri prisėda prie baro ryte ir sako: „Nugiiii… Tell me something.“

Ir tą žiemą, kai vaiką vežioja su dideliu vežimu, ji svajoja apie kavinę, į kurią galėtų lengvai įriedėti, ir kur kiek toliau nuo ūžiančio kavos aparato pastūmusi miegantį kačiuką tos kavinės kalba sakytų savam kavaviriui: „Nagi… Tell me something“, arba jis jai sakytų tą patį. Įsivaizduotų, kaip jis šluosto kavos puodelį ir kad jam rūpi jos pasakojimai.

Ir tai yra žiema, kai labai daug sniego. Bet į lauką eina kantriai, kasdien ir dažniausiai vienu mažiau apipustytu keliu. Ir ta kavinė ant kampo atrodo beveik ideali, be jokio laiptelio, tik kad durys atsidaro į išorę, bet juk kai stumi vežimą dar be kavos, jas lengviau traukti į save.

Trečią valandą dienos beveik nereikia įsivaizduoti italų, kurie geria kavą stovėdami ir skuba, ir šiurendami ant žemės krenta dideli laikraščiai. Popietės čia tokios ramios, kad net nejauku gerti kavą viduje – štai ji jau pliko ranką per droviai ploną popierinį puodelį, ir kavos skonis baigiasi kažkur ties Arkikatedros aikštės šviesoforu. Jeigu neišsilaisto anksčiau. Nejauku, ir tiek. Nors kavinė, kaip jau minėta, tiesiog tobula. Todėl vis nusuka akis, tai nuo merginos, verdančios kavą, tai nuo vaikino, tai vėl merginos. Ir kartais jai padeda atidaryti duris į lauką, bet kartais ne. Ir tik kartą vaikinas, atidarydamas duris, paklausia, į kurią pusę jį eisianti, nes geriau eiti ten, nes tegul būna atsargi, čia va guli toks agresyvus ir tikriausiai narkomanas, ir kad jie iškvietė policiją, ir kad palaikys duris, kol ji išeis, ir dar pasaugos, ir tegul paskuba (t. y. stumia vežimą) šviesoforo link. Ir kai žengia į vakaro prieblandą, t. y. stumiasi link šviesoforo, ir dar dega raudona, tai nežino, ką jaučia – ar globą, ar šūvio į nugarą baimę, ar skaudulį dėl tūkstančio (na gerai, bent dešimties) galėjusių būti ir niekada nebūsiančių pasakojimų. Dėl drovumo nelaisvėje tupinčių familiarių žodžių „tell me something“.

Ir vieną dieną, kai lauke priversta tiek sniego, kad net apkasinėtais šaligatviais sunku stumti vežimą, ir tikrai to neįmanoma padaryti laikant kavos puoduką, ji bene pirmą kartą užsisako kavą gerti čia. Ir saldainį. O gal du. Ir tokia maloni šiluma per kaulus, per rankas, ir atrodo viskas atitirpsta, ir štai kavos mergaitė šypsosi, ir tuoj lyg sniegas nutirps ir nutekės nesibaigiančiais pokalbiais. Na, gal ne toks staigus tirpimas, gal kaip varveklio kapsėjimas šaltą, bet saulėtą kovą „tell tell tell… something“. Ir dar nespėja išstumti vežimo, dar neužsidaro durys, dar neužskersuoja priekiniai ratai, ir tokia kavos šiluma skrandyje, ir tada pamato, kaip kavos mergaitė ne tokiu maloniu veidu šoka šluostyti balas nuo grindų. Penkios balos: keturios nuo vežimo ratukų ir viena nuo jos.