Žydų bankas ir tame pačiame pastate įsikūrusi komercinė Abelio Balošerio biblioteka Kaune. XX a. 3–4 deš. Vinco Uždavinio nuotrauka. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo
Daiva Citvarienė

„KAUNO ŽYDAI“ – ŽVILGSNIS Į DAUGIATAUTĘ MIESTO ISTORIJĄ

Jau visai netrukus pristatysime naują knygą – „Kauno žydai“. Jos idėja užsimezgė kaip viena pirmųjų „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ iniciatyvų. Sumanymas kilo iš poreikio atiduoti duoklę daugiatautei miesto istorijai, čia gyvenusiems kauniečiams ir sau. Sakau sau, nes be tų, kurie gyveno prieš mus, kūrė Kauną, ir mes būtume kitokie. Todėl tai bandymas pažinti ne tik savo miesto praeitį, tyrinėti jo DNR, bet kartu ir geriau pažinti save.

Pristatoma knyga gimė iš skausmingo suvokimo, kad tūkstančių kauniečių, čia gyvenusių ir kūrusių, šiandien šiame mieste nebėra. Kartu su jais amžiams išnyko ir dalis buvusio Kauno. Likusi dalis, kartu su iš čia išplėštais atsiminimais, išsibarstė po skirtingus pasaulio kampelius – Izraelį, Jungtines Valstijas, Pietų Afriką ir kt.

O juk miesto atmintis ir tos atminties fragmentai yra būtina sąlyga, norint geriau suprasti pasaulį ir save. Tačiau ar miestas pajėgus išlaikyti tuos prisiminimus, kai nebėra kam jų saugoti? Ką šiandien mums, Kauno paveldėtojams, reiškia tie užmarštin nugrimzdę miesto pasakojimai, ką jie pasako apie mus?

Knyga „Kauno žydai“ yra viena iš daugelio pastangų išlaikyti žydiškosios Kauno atminties frag­mentus, rekonstruoti beišnykstančius „atminties žemėlapius“. Kartu tai ir bandymas praturtinti šiandieninį miesto paveikslą daugiasluoksnių kultūrų spalvomis. Norime sugriauti ilgametį Kauno kaip „lietuviškiausio miesto“ stereotipą ir atverti turtingus daugiatautės praeities klodus.

Naujasis leidinys nepretenduoja išsamiai atsakyti į visus klausimus apie miesto žydų istoriją, kultūrą ir tradicijas. Jį pavadinčiau tam tikru kompasu, padedančiu geriau orientuotis šios istorijos ir kultūros labirintuose. Knygoje pristatome svarbiausius faktus apie kitados vienos didžiausių Kauno etninių grupių istoriją nuo XV a., žydų įsikūrimą mieste, primename svarbiausius čia gyvenusių ir kūrusių kauniečių vardus, jų indėlį į skirtingas kultūros, meno, verslo ir kitas gyvenimo sritis. Tai bandymas inicijuoti pokalbį apie žydiškąją Kauno istoriją, pradedant nuo svarbiausių faktų, sąvokų ir vardų.

Daiva Citvarienė
„Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė

ŽYDAI KAUNE XIX A.–XX a. PIRMOJE PUSĖJE

(knygos ištraukos)

„Tiek, kiek per tą laiką pažinau Kauną, jis man atrodė didžiausias pasaulyje miestas. Chackelio Jofės, Simchos Aronovičiaus, Zalkino Eljaševo (Bal Machšoveso tėvo) fabrikai, Rabinovičiaus geležies parduotuvė <…> ir kitų – tokios parduotuvės atrodė kaip stambios įmonės. Žinoma, žuvies turguje, bulvių turguje ir aplinkinėse alėjose taip pat buvo nedidelių parduotuvių ir kioskų. Tačiau, mano manymu, jie buvo skurdūs, nepaisant to, kad didesniųjų savininkai taip pat nebuvo labai turtingi žmonės, kaip supratau vėliau. Tie namų savininkai, kurie ateidavo į mėsininkų kloizą per šabą ir šventes dėvėdami skrybėles, man paliko įspūdį kaip labai turtingi asmenys.“
Frankas Epšteinas

XIX a. antroje pusėje Kaunas sparčiai augo, jame gausėjo ir žydų bendruomenė. Šeštajame dešimtmetyje miestas turėjo beveik 23 tūkstančius gyventojų, tarp jų daugiau nei 12 tūkstančių buvo žydai. Taigi, jie sudarė daugiau kaip pusę kauniečių. Vėlesniais dešimtmečiais proporcijos tik didėjo. <…> Devintojo dešimtmečio pradžioje iš daugiau nei 44 tūkstančių kauniečių 28 tūkstančiai buvo žydai. Tai beveik du trečdaliai to meto Kauno gyventojų.
<…>
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Kaune gyveno kiek daugiau nei 32 tūkstančiai žydų. Iš viso tuo metu mieste buvo apie 83 tūkstančius gyventojų. Po 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Kaune žydų skaičius nusistovėjo ties 25–27 tūkstančiais.

„Vienas Dievas težino, kaip Kauno žydai tomis dienomis užsidirbdavo pragyvenimui. Jei tikėjimas reiškia gyvenimą, jei psalmių skaitymas, meldimasis tris kartus per dieną, pasninkavimas ir skundimasis žydišku likimu reiškia gyvenimą – žydai Kaune tuo laiku gyveno su užmoju. Norint pasiruošti šabui, reikėdavo pasiskolinti kreditan. Savaitės metu žmonės išgyvendavo kalbėdami apie maistą. Žinoma, pasitaikydavo pasiturinčių žydų. Tačiau tokius galėjai suskaičiuoti. Kaune nebuvo daug turtingų žmonių. Netgi didžiausi verslininkai pragyvendavo labiau iš paskolų nei iš grynųjų. Dauguma žydų pragyvenimui užsidirbdavo gabendami nešulius, vežiodami vandenį, plukdydami sielius, gamindami batus, siūdami ir užsiimdami įvairiausia prekyba. Tie žydai, kurie turguose prekiaudavo senais drabužiais, virvėmis, derva, moliniais indais, žuvimi, silke irgi uždirbdavo tik tiek, kad išmaitintų savo šeimas.“
Frankas Epšteinas

SINAGOGOS IR MALDOS NAMAI

Sinagoga – žydų bendruomenės gyvenimo centras, skirtas religinėms apeigoms, studijoms ir bendruomenės susirinkimams. Tai pagrindiniai ir dideli maldos namai. Mažesni žydų kulto pastatai vadinti šulėmis, škalomis (nuo rus. molitvennaja škola). Jie skirti ne tik meldimuisi, bet ir mokymuisi, kadangi judaizme mokymasis ir malda yra neatsiejami dalykai.

Religingi žydai retai dalyvaudavo visuomeniniame gyvenime. Jie atsidėdavo maldai ir religinių tekstų studijoms.

„Gimiau 1855 m. Kaune. Mano tėvai buvo religingi žydai, paskyrę savo gyvenimą Dievo šlovinimui pagal žydiškas tradicijas. Tėvas pasninkaudavo kiek­vieną pirmadienį ir ketvirtadienį. <…> Kai buvau penkerių, jis pradėjo mane supažindinti su hebrajų kalba, kad galėčiau skaityti maldas kiekvieną rytą, popietę ir vakarą bei informavo, kad jei įvykdysiu tai, ko rabinas nori ir paklusiu jam visuose dalykuose, o taip pat melsiuosi tris kartus per dieną, Dievas bus manimi labai patenkintas. Mintis, kad Dievas bus manimi labai patenkintas, įstrigo man giliai į širdį. Stengiausi vykdyti viską, ko iš manęs norėjo mano tėvai ir ypač rabinas. Aštuonerių galėjau perskaityti bet kurią Biblijos dalį. Mano rabinas ėmė mane mokyti suprasti Talmudą. Visas mano laikas buvo pašvęstas studijavimui kartu su juo.“
Izaokas Levinsonas

Mano šeima buvo tarp vargingiausių Slobodkoje. Tėvas dirbo vaikų mokytoju. Dėstė Bibliją ir Talmudą pažengusiesiems, bet jo pajamos buvo per menkos tinkamai išlaikyti aštuonių asmenų šeimą: mano tėvus, senelę, tris seseris, brolį ir mane. Mūsų namuose buvo vienas kambarys be medinių grindų. Kiekvieną savaitę žemė buvo barstoma smėliu. Šis kambarys turėjo tarnauti kaip virtuvė, miegamasis ir svetainė. Mūsų maistas buvo pats paprasčiausias, dažniausiai bulvės arba miežiai. Dažnai, bet jokiu būdu ne visada, šabo ir švenčių metu turėdavome mėsos. Tačiau tokiomis dienomis visuomet būdavo du mažyčiai kepalai baltos duonos; jų reikėjo palaiminimams. Mano tėvas iš atsidavimo vaikams paprastai atiduodavo savo porciją mėsos: „Jiems reikia augti“, – sakydavo jis. Bet baltą duoną pasilikdavo sau, ir vaikai valgydavo juodą duoną netgi per šabą. Kuomet brolis kartą tuo pasiskundė, mano tėvas atsakė paprastai: „Kai tu būsi tėvas, tuomet tu valgysi baltą duoną.
Simonas Finkelšteinas

Tačiau dalis Kauno žydų atsisakė senųjų tradicijų ir pasirinko asimiliacijos kelią. <…>

„Šabas nebebuvo laikomas šventu, taip pat jis netrikdė aistros verslui. Žmona, tvirtai besilaikiusi tradicijų, degė šabo žvakes, o jos vyras – cigaretę. Jis pakvietė savo draugus žaisti kortomis. Kidušo taurė, pripildyta vyno, stovėjo ant stalo, bet niekas jos nepalietė; ji tapo simboliu. Išliko tik įdaryta žuvis. Atmetimas nebuvo toks stiprus, kad uždraustų ją penktadienio vakarienei. Vietoj šabo dainų buvo juokų ir anekdotų.“
Paulina Vengerova

ŠABAS

Šãbas, šabãtas (nuo hebr. shabat – neveikimas; jid. shabes) – kassavaitinė šventė, prasidedanti penktadienio vakare ir trunkanti iki saulės nusileidimo šeštadienį. Šabas skirtas ilsėtis ir Jahvei garbinti. Taip pat šabo diena skirta atnaujinti šeimos ryšius, bendrauti su artimaisiais ir draugais.

Šabo metu negalima dirbti, kurti kažką naujo (pavyzdžiui, skaityti leidžiama, o rašyti – ne), draudžiami prekyba, verslas, pokalbiai apie politiką, kitos dienos planavimas, ruošimasis kelionei ir kt. Draudimo išimtis galioja, jei iškyla pavojus gyvybei ir sveikatai.

Grįžęs iš sinagogos vyras palaimina savo vaikus, vakarienės metu savo žmonos garbei iš maldaknygės skaito himną „Dorybingoji moteris“. Paruošiamas stalas su geriausiais indais ir valgiais, skamba šabo giesmės, studijuojamas Talmudas.

„Penktadienio popietę savininkai jau imdavo uždarinėti savo parduotuves. Nelaukdavo, kol saulė lieps pirkėjams tą padaryti. Gatvės žmonės su savo mažais vežimėliais, prekybininkai, vandens vežėjai, turgaus prekeiviai ir paprasti žydai – visi eidavo namo pasipuošti, nusiprausti ir pasiruošti pasveikinti šabo. Penktadienio vakarą tarsi dieviškasis buvimas apgaubdavo Kauną. Žydai su sušukuotomis barzdomis užpildydavo beit midrašus malda ir melodijomis, lyg dangaus angelai, einantys priešais šlovingąjį sostą. Atrodydavo, kad čia žydams viskas klojosi gerai, ir jie nepažino jokių pragyvenimo rūpesčių. Paslaptinga ramybė ateidavo kartu su šabo diena. <…>

Šabo metu tarp minchos ir maarivo žydai eidavo pasivaikščioti ant Slobodkos ar Aleksoto tiltų. Tai būdavo pasivaikščiojimas šventais žingsniais ant Aleksoto tilto, kai rabinas Izaokas Elchananas vaikštinėdavo su dviem rabinų teisėjais iš abiejų pusių ir pro šalį einantiems žydams atsakydavo: „Gero šabo, gerų metų!“